Iš užmaršties prikeliami Kristaus kapo sargai

Apie 1850 m. statytos bazilikinės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčios bokšte klaipėdietis rado itin retą Lietuvoje sakralinį paveldą - du velykinius žalnierius ir būgnus.

„Žalnieriai - tai žmogaus ūgio judančios lėlės, kurias pastatydavo bažnyčioje prie improvizuoto Kristaus kapo per Velykas. Ant vienos iš Laukžemės lėlių radau ir įrėžtą 1927 m. datą. Kareivukai - plokšti, nuspalvinti ir turi mechanizmus rankoms, kojoms judinti. Šalia šventovės esančioje varpinėje aptikau du būgnus su dvigalviais ereliais. Šie mušamieji instrumentai veikiausiai susiję su velykine misterija. Nepaprastai įdomus atradimas“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo jis.

Tradicija katalikiškose bažnyčiose per Velykas statyti Romos karių vaidmenį atliekančius žalnierius išliko tik Žemaitijoje, tačiau nė viena iš žinomų lėlių nėra įrašyta į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Ši situacija keisis: pirmiausia planuojama paskelbti saugomais Laukžemės radinius. Vėliau suteikti teisinę apsaugą kitiems.

IŠRAIŠKA. Vienas iš dviejų rastų žalnierių. Toks Velyknaktį saugojo simbolinį Kristaus kapą. Laisvūno KAVALIAUSKO nuotr.

Būgnų mįslė

Medinė, neobaroko bruožų turinti atokaus Laukžemės kaimo bažnyčia 1850 m. pastatyta klebono Srebavičiaus rūpesčiu. Šventovę po dvejų metų konsekravo pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Šalia stūkso 1864 m. statyta ir XX a. pr. perstatyta varpinė.

„Užlipęs į bažnyčios antrąjį aukštą, kuriuose yra paveldosauginiai Liepojoje dar 1860 m. meistro Karlo Hermanno gaminti vargonai, pastebėjau laiptus į dar vieną - varpinės - aukštą. Užlipęs radau tai, ko nesitikėjau. Atremti stovėjo du mediniai žalnieriai. Kūnai - plokšti, o galvos - bareljefinės. Įdomu tai, kad formaliai jie turėtų būti Romos imperijos kariai, tačiau čia pavaizduoti kaip iš XIX ar XX a.: vienoje rankoje laiko kardą, kitoje - šautuvą. Iš fasadinės pusės lėlės nudažytos spalvotais dažais, o kitoje - įmantrus mechanizmas: kaištukai, kabliukai, virvutės... Mat tie žalnieriai turėjo judėti, kilnoti rankas, kojas“, - įspūdžiais dalijosi Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius L. Kavaliauskas.

Šalia kareivių (yra net liaudies patarlė: „Ubago duona purvina, o žalnieriaus - kruvina“) gulėjo senas būgnas. O greta - 1730 m. išleista knyga su grigališkojo choralo natomis.

Nuėjęs į varpinę paveldosaugininkas jos viršutiniame aukšte dar aptiko du labai įdomius būgnus.

„Jų šonuose, ties veržlėmis - dvigalvių erelių plokštės. Ši detalė mane labai sudomino, nes yra žinoma, jog senovėje, pasibaigus karams, neretai mūšiuose naudoti būgnai būdavo padovanojami bažnyčioms. Pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje yra laikomi 2 didikų Pacų dovanoti bei iš paties 1621 m. vykusio Chotino mūšio parvežti būgnai. Raitelis pasidėdavo du būgnus ant žirgo balno: vieną - viename šone, kitą - kitame, ir juos mušdavo. O po batalijų tie instrumentai prarasdavo savo pirminę paskirtį ir būdavo dovanojami. Tad turime istorinę mįslę: iš kur Laukžemėje yra būgnai su ereliais?“ - intrigavo L. Kavaliauskas.

Žinia, dvigalvis erelis - ne tik Rusijos, bet ir 1867-1918 m. egzistavusios Austrijos-Vengrijos valstybės herbas.

PASLAPTIS. Kitoje žalnieriaus pusėje matyti įmantrus jo valdymo mechanizmas su virvutėmis. Lėlė galėjo pajudinti rankas, kojas. Laisvūno KAVALIAUSKO nuotr.

Įtaigumo įrankis

Žalnierių istoriją yra tyrinėjusi klaipėdietė teatrologė Salomėja Burneikaitė, kuri tikino apie jų buvimą Laukžemėje nežinojusi. Šios apeiginės lėlės yra išlikusios išimtinai Žemaitijoje, tačiau jas galima suskaičiuoti ant pirštų: Kretingos rajone esančiuose Salantuose, Kalnalyje, Skuodo rajone - Notėnuose, Plungės rajone - Beržore, Plateliuose, Gintališkėje ir kitur. Stebėtina, tačiau šie unikalūs paveldo objektai nėra saugomi, įrašyti į KPD kilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

„Sunku ir pasakyti, kodėl. Man pačiam keista, kad jie neatkreipė dailėtyrininkų dėmesio anksčiau. Juk įvairios koplytėlės, koplytstulpiai ir kitoks panašus liaudies meno paveldas yra saugomas. Gali būti, jog žalnieriai labiau domino etnokultūrininkus. Kita vertus, tie kareivukai visus metus dulka padėti kažkur palėpėse ir ištraukiami tik per Velykų apeigas. Gal jų nė nematė specialistai? Tačiau galiu pasakyti viena: KPD Klaipėdos teritorinis skyrius tikrai siūlys įtraukti į kultūros vertybių sąrašą Laukžemės žalnierius. Tikslinga būtų padaryti analogiškai ir kitų atžvilgiu. Gal net patys kunigai, klebonai nežino, kas jų palėpėse? Raginu patyrinėti ir susisiekti su manimi, jei pavyks rasti žalnierių, kitų vertybių“, - tikino pokalbininkas.

Savo ruožtu S. Burneikaitė apsidžiaugė, kad atrasta dar viena žalnierių pora, ir papasakojo apie išties itin įdomią jų paskirtį.

„Judančios medinės skulptūros būdavo kuriamos bažnyčių užsakymu, kad tikintieji galėtų geriau išgyventi, suvokti Kristaus kančios istoriją. Žalnieriai padėjo kurti atmosferą, kurioje žmonės giedodami ir melsdamiesi laukė Kristaus prisikėlimo įvykio. Anksčiau budėta po Didžiojo penktadienio, kuomet Kristus nukryžiuotas, iki pat jo prisikėlimo sekmadienį net naktimis. Štai tuomet žmonėms neužmigti padėdavo žalnieriai. Jie kartu yra ir teatrinių lėlių pirmtakai“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo ji.

Ant specialios apšviestos pakylos su dekoracijomis Kristaus kapą saugantys kareiviai Velyknaktį galėdavo pakelti ranką su ietimi ar kardu ir ją staigiai nuleisti, ginklu bumbtelėdami į bažnyčios grindinį ir sukeldami aidu atsimušantį garsą. Pasukti galvą. Pakilnoti kojas. Teigiama, kad tokia Žemaitijoje tebesaugoma tradicija buvo pažįstama daugeliui Europos katalikiškų kraštų, tačiau jau seniai išnykusi.

RELIKTAS. Mįslingai Laukžemės bažnyčios varpinėje atsiradę ir veikiausiai velykinių apeigų metu naudoti būgnai su dvigalviais ereliais. Laisvūno KAVALIAUSKO nuotr.

S. Burneikaitė savo atliktame velykinių žalnierių ir lėlių teatro paveldo Žemaitijoje tyrime cituoja ir žmonių atsiminimus, kurie labai iškalbingi. Pasakota, jog iš įvairiausių kampelių neretai būtent dėl žalnierių suvažiuodavo žmonės, ypač judantys kareivukai patikdavo vaikams, juos net išgąsdindavo.

Lėles dažnai valdydavo (žalnierių meistrai mechanizmus kurdavo patys, paslaptis perduodavo iš kartos į kartą) pasislėpę adoruojantys berniukai. Apie Kalnalio (Kretingos r.) judančius žalnierius 2005 m. pasakojusi Dalicija Preidytė prisiminė, jog kareivukus valdantys berniukai neretai specialiai laukdavo, kol kas arčiau prieis, atsiklaups, ir užvoždavo per galvą mediniu kardu. Žalnierių judesiai būdavę ne spontaniški, o susiję su tam tikrais momentais.

„Judančių skulptūrų-lėlių naudojimas katalikų apeigose yra labai archajiškas. O ir būgnai yra atkeliavę net iš pagonybės laikų. Jais būdavo ir tebėra mušama, kai paskelbiamas Kristaus prisikėlimas, ankstų rytą. Aplink bažnyčią eidavo procesija, o Kristaus kapo su žalnieriais vieta tuo metu būdavo išgriaunama. Dabar judantys žalnieriai naudojami labai retai. Būna, pastato, bet šie nebejuda. Gal per seni, bijoma sugadinti. Arba vien mušami būgnai, be žalnierių sargybos. Žinau, kad kaimynai lenkai bando atgaivinti šią tradiciją, vyksta edukacijos. Mes, ko gero, prieš šimtmečius iš lenkų ir perėmėme žalnierių naudojimą bažnytinėse apeigose“, - svarstė teatrologė.

Jos teigimu, iš pažiūros žaidimams ar atrakcijai skirti mediniai bažnytiniai kareivukai išties yra unikalus ir išsamių mokslinių tyrimų vertas objektas.

„Žemaičiai gali pagrįstai didžiuotis, kad išsaugojo šią tradiciją. Stebuklas, kad ji nebuvo sunaikinta sovietmečiu, išliko net patys senoviniai žalnieriai. Jų kilmė, ištakos siekia labai senus laikus, kai pagoniškąjį pasaulį keitė krikščioniškasis. Žmonėms per apeigas reikėdavo kažko įtaigaus, tad naudoti būgnai, skelbiantys apie tam tikrus sakralius įvykius. Žalnieriai - taip pat to dalis, nes per juos, tą lėlių teatrą tarsi labiau išgyvenamas Kristaus prisikėlimo stebuklas. Tu matai kapą saugančius karius, jie juda, ir šis apeiginis elementas veikia“, - teigė ji.