Istoriniai Kretingos dvaro parko fontanai

Sumaniai suprojektuoti, kruopščiai prižiūrimi prancūziško stiliaus parko skverai, gėlynai žavėjo, tačiau didžiausiomis puošmenomis tapo vardiniai fontanai. Prieš devynetą metų atkurtas pats seniausias, populiariai vadinamas „damos su skėčiu“ fontanas.

Visų istorinių fontanų atkūrimas – sena Kretingos muziejaus svajonė, todėl po truputį puoselėjami planai rekonstruoti minėtas reprezentacines Tiškevičių laikų erdves.

„Džiaugiuosi, kad su politikų bei administracijos pritarimu buvo nutarta demontuoti sunykusią krepšinio aikštelę ir šiemet ji pagaliau išnyko iš Kretingos dvaro parko. Atsivėrusi plynė atvėrė ir naujas galimybes – be didelių investicijų atkurti bent buvusio prancūziškojo parko takų struktūrą, nes pačių fontanų atkūrimas – brangus ir ilgas procesas.

Šią vasarą planuojame nedidelius archeologinius žvalgymus buvusio fontano vietoje. Tą patį būtų galima padaryti ir buvusio bendrabučio vietoje, kuris artimiausiu metu irgi turėtų būti nugriautas. 

Rimtesni darbai galėtų būti planuojami tik parengus parko tvarkymo projektą, kurio kol kas neturime“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys.

Kretingos dvaro parko fontanai buvo tarsi karūnos, puošusios aplinką.

Lietaus dama

Kretingos dvaro parkas – mišraus stiliaus, ir jis užima 23 ha plotą. Pradžią parkui davė Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio (1726-1794) įkurtas didžiulis vaismedžių sodas. Vėliau dvarą valdę grafai Zubovai šalia jo įkūrė landšaftinio (angliškojo) stiliaus parką, kuris XIX a. pirmoje pusėje minimas tarp penkių gražiausių Telšių apskrities parkų.

Dvarą valdant Zubovams, maždaug XIX a. viduryje, buvo pastatytas pats pirmasis, arčiausiai dvaro rūmų ir žemiausioje vietoje buvęs fontanas, ilgainiui virtęs vaiduokliu.

Buvusi ilgametė Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė yra pasakojusi, jog prieš kelis dešimtmečius dvaro teritorijoje buvo vykdomi žemės darbai siekiant nustatyti istorinių takų vietas.

„Ir aptikome fontano likučius rūmų fasado pietvakarinėje pusėje. Atlikus archeologinius tyrimus paaiškėjo, kad būta ir latako, kuris vedė nuo Žiemos sodo baseino iki fontano vietos. 

Spėjama, kad pats grafas Aleksandras Tiškevičius apie 1910-1912 m., po dvarą nusiaubusio gaisro, vykdydamas rezidencijos rekonstrukciją, tą fontaną nugriovė ir vietą pavertė gėlynu. O žemė turėjo savo paslaptį”, - pasakojo V. Kanapkienė.

Po išsamių 2004-2006 m. vykusių mokslinių tyrimų buvo tiksliai nustatyta buvusio fontano vieta, rekonstruoti jo kontūrai, ir vanduo iš baseino vėl ėmė trykšti 2009 m. Tačiau trūko pagrindinio akcento: bronzinės antikinės moters skulptūros. Ji (skulptūros kopijos autorius – Antanas Baranskas) atstatyta 2016 m.

Lėšų šiai gražiai idėjai įgyvendinti skyrė ne tik valdiškos institucijos, bet ir privatūs žmonės. Organizuoti trys aukcionai, kurių metu muziejus pardavinėjo… plytas, rastas fontano sistemoje. Plytos buvo dekoruotos Tiškevičių, muziejaus simbolika.

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas atskleidė ne vieną mažai žinomą pikantišką detalę, kaipgi mergina su vandens purslų „skėčiu“ atsidūrė fontano vietoje.

„Tokių skulptūrų buvo parke... šešiolika. Jos buvo klasikinio XIX a. parkų puošybos mažosios architektūros elementai. Antikinės skulptūros. 

Ar gipsinės, ar marmurinės, dabar jau nebegalime pasakyti, nes likę labai mažai ikonografijos su jomis. Ir, štai, viena iš tų damų buvo perkelta į rūmų kiemą, pritaisytas vamzdis, iš kurio virš damos tryško vandens skėtį imituojančios čiurkšlės. 

Kada ta skulptūra buvo pastatyta, mums spręsti sunku, nes yra tik viena pirmosios pajūrio fotografės Paulinos Mongirdaitės 1890 m. daryta nuotrauka būtent su tuo fontanu, kuriame jau puikuojasi skulptūra“, - pasakojo jis.

Samdė elitą

1874 metais dvarą varžytinėse įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Daug keliavęs po Europą, matęs įstabius parkus šalia didikų rezidencijų, būdamas turtingas, veiklus ir intelektualus žmogus, Kretingos grafas ėmėsi ir savo valdų: rekonstravo dvaro rūmus, įrengė garsųjį Žiemos sodą (didžiausią Europoje to meto privačioje valdoje) ir 1875 metais pradėjo atnaujinti parką, vadintą Vasaros sodu.

Pagal parengtus planus 1875-1880 m. buvo pertvarkyta priešais rūmus esanti reprezentacinė parko dalis: suformuoti prancūziško stiliaus parkams būdingi geometrinės formos gėlynai, kuriuos puošė fontanai su skulptūromis, greta jų pasodinti introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos, sudariusios arkos pavidalo pavėsingus tunelius. Alėjos jungė parką su vaismedžių sodu.

„1878 m. Kretingos dvare kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją, puoselėti aplinką grafas J. Tiškevičius pasikvietė aukščiausio meistriškumo specialistus. 

1883 m. didikas savo valdų vyriausiuoju daržininku paskyrė vengrų kilmės karališkąjį sodininką-planuotoją Liudviką Haiduką (1856-1914). Jam pavaldūs tapo Palangoje ir kituose grafo dvaruose šeimininkavę daržininkai ar sodininkai”, - pasakojo J. Kanarskas.

Kretingoje svarbiausia vyriausiojo daržininko užduotis buvo įgyvendinti vokiečių landšafto architekto Johano Laraso 1879–1880 m. parengtus projektinius žiemos sodo ir mišraus stiliaus parko, ypač parteryje naujai kuriamos prancūziškojo (geometrinio) stiliaus dalies, želdinius ir gėlynus.

Buvo suburta ir dvariškių komanda, kurioje pirmu smuiku grojo matininkas, dvaro parko irigacinės sistemos kūrėjas Jonas Šostakas (1830 - ?). Būtent jam priklauso patys sumaniausi hidroinžineriniai sprendimai: antai keturi prancūziškojo stiliaus parko fontanai vandeniu aprūpinami buvo iš iškasto tvenkinio (vadinamojo III prūdo), esančio už 800 m.

Reprezentacinei vasaros sodo daliai apšviesti 1883 m. buvo pastatyti 5 elektriniai žibintai, į kuriuos elektros srovė iš dvaro malūno pastate įrengtos pirmosios Lietuvoje vandens ir šiluminės elektrinės tekėjo požeminiais kabeliais.

Galiojo draudimai

Prancūziškojo stiliaus parko dalį sudarė 4 stačiakampiai želdynai, apjuosti ir skaidomi mažalapių liepų alėjų, kurias žmogaus ūgyje sodininko žirklėmis karpė L. Haidukas su padėjėju. Kiekvieno želdyno centre buvo įrengti fontanai, kurių priežiūra ir remontu privalėjo rūpintis vyriausiasis daržininkas.

Prancūziškojo stiliaus parko dalį sudarė 4 stačiakampiai želdynai su fontanais centre.

Anot J. Kanarsko, iš L. Haiduko rašytų atlyginimo lapelių mūrininkui Gotfrydui Koskiui ir skardininkui Leibai Rouzei už fontanų baseinų remontą ir skardinimo darbus sužinome, kad parko fontanai turėjo vardus.

„Trys vadinti Apolono, Nykštuko (Gnomo) ir Floros vardais. Ketvirtasis, pasak dvare užaugusios arklininko dukters, mokytojos Sofijos Tutlaitės, vadintas Samsono fontanu. Dar figūruoja Galijoto fontano pavadinimas, galimai dubliavęs kurį nors iš tų trijų. Sunku dabar atsekti, kuris buvo kuris, nes trūksta informacijos.

Fontanus dviem žiedais supo žvyruoti pasivaikščiojimo ir apžvalgos takai, tarp kurių L. Haiduko vadovaujami sodo darbininkai sodino gėlynus ir dekoratyvinius krūmus, o šiaurės rytiniame želdyne įkūrė rožyną”, - teigė jis.

Skverus su fontanais puošė ne tik suoliukai ramiam poilsiui, bet ir skulptūros: pavyzdžiui, vadinamąjį Galijoto fontaną (jo vietoje dabar griaunamas bendrabutis) saugojo antikinio stiliaus moterų skulptūros, simbolizavusios keturis metų laikus.

Žinia apie Kretingoje atsiradusią pasakiško grožio oazę plačiai pasklido toli už dvaro ir miesto ribų.

„Dvaro savininkas J. Tiškevičius Vasaros sode pasivaikščioti leido visiems norintiesiems. Iš miesto iki jo galima buvo ateiti specialiai iš grafo lėšų 1873–1874 m. palei Vilniaus gatvę nutiestu pirmuoju Kretingoje šaligatviu, sujungusiu dvarą su bernardinų bažnyčia. 

Prie vartelių kabėjusi informacinė lenta skelbė, kad vasaros sode draudžiama vedžiotis šunis, mindžioti veją ir skinti gėles”, - pikantiškas detales atskleidė muziejininkas.

Lankytojai dabar gali išvysti tik vieno iš buvusių keturių fontanų fragmentus (130 m. į pietryčius nuo pagrindinio dvaro įėjimo, skverelyje tarp alėjų): jie atidengti po 2004-2006 m. vykdytų archeologinių tyrimų. Tai – Nykštuko (vaizduoja mažą žmogutį, laikantį uolą, iš po kurios trykšta vanduo) vieta.

Pastarosios skulptūros likimas – gana įdomus: 1925 m., vykdant Žemės reformą, dalis dvaro žemių buvo išdalyta besikuriantiems ūkininkams, kitos žemės paimtos valstybės nuosavybėn. Drastiškai sumažėjo ir J. Tiškevičiaus sūnaus grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864-1945) pajamos, o tai didiką privertė imtis nelengvų sprendimų.

Fontanai buvo apleisti, sumažėjo gėlynų, želdinių. Dalį parko žibintų ir pagrindinio fontano nykštuko skulptūrėlę grafas padovanojo kretingiškio generolo Vlado Nagevičiaus (1880-1954) įkurtam Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui. 

Ši skulptūra tapo vienu iš Kauno simbolių. Deja, pokariu originalas sunyko (jo fragmentai - išlikę ir saugomi), tad kauniečiai pasistatė ir iki šiol demonstruoja kopiją. Kiti fontanai su skulptūromis visiškai sunyko ar buvo sunaikinti.