Tai – „Vakarų ekspreso“ dovana neseniai pasibaigusio atviro mokinių piešinių konkurso „Mano mylimiausias švyturys“ dalyviams. Labiausiai pasižymėjo pirmojo atkurto Lietuvos jūrų uosto kapitono vardu pavadintos uostamiesčio Liudviko Stulpino progimnazijos auklėtiniai.
Užsakytu autobusu į nedidelę Neringos švyturių odisėją leidosi 22 minėtos ugdymo įstaigos 6-8 klasių mokiniai su jais lydėjusiais pedagogais. Ekskursijos vadovas – Švyturių metų 2024 iniciatorius ir Klaipėdos miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto „Mūsų švyturiai – jūrinės kultūros ambasadoriai“ vadovas Denisas Nikitenka.
„Piešinių konkursas buvo savotiškas pretekstas surinkti grupę jaunųjų klaipėdiečių ir nuvežti juos į kitą krantą, Kuršių neriją. Pajūryje ir pamaryje stovintys švyturiai – tarsi jungiantys krantus, vienijantys mūsų unikalųjį Mažosios Lietuvos etnografinį regioną elementai. Visą rudenį vyko ekskursijos Klaipėdos istorinių švyturių pėdsakais, todėl norėjosi parodyti ir Kuršių nerijos švyturius. O jie – neįtikėtinai įdomūs“, - pasakojo jis.
Vaikai pirmiausiai aplankė 1900 metais statytą, seniausią Neringos savivaldybėje išlikusį Pervalkos švyturį. Jis stūkso Kuršių mariose, dirbtinėje saloje, supiltoje pavojingoje seklumoje.
„Ėjome pamariu, ir vaikams pasakojau ne tik apie Raudonuoju žmogeliuku žvejų pramintą švyturį. Per juos atsiskleidžia vietovių istorijos, todėl jaunieji klaipėdiečiai išgirdo apie Livonijos ordino, kryžiuočių laikus, kai nerija buvo tapusi karo keliu, o Žirgų rage ilsėjosi kariuomenės.
Garsus vokiečių archeologas Adalbertas Bezzenbergeris yra išreiškęs prielaidą, jog ir pats Pervalkos vietovės pavadinimas kilęs dėl to, kad nuo Žirgų rago į Ventės rage buvusią kryžiuočių Windengurgo pilį mariomis perkeldavo kariaunas“, - dėstė D. Nikitenka.
Pučiant žvarbiam pamario vėjui iki Pervalkos švyturio reikėjo eiti pėstute, o tai, anot ekskursijos vadovo, irgi labai naudinga.
„Kaip ten bebūtų, tačiau vargu, ar mokiniai savarankiškai nuspręstų apsilankyti tokioje istorinėje vietoje. Todėl džiaugiuosi, kad jie Arklių rage išvydo nuostabiausią panoramą į Naglių gamtinio rezervato kopas, marias. Toks pabėgimas, išėjimas iš komforto zonos mieste gyvenantiems paaugliams – tikrai į naudą. Buvo šiltai apsirengę, tačiau pajuto, koks yra tikrasis pamario veidas, kokiomis atšiauriomos sąlygomis čia gyveno žmonės – šių kraštų autochtonai“, - mintimis dalijosi ekskursijos vadovas.
Papasakota, jog Pervalkos švyturys pastatytas dėl saugios laivybos XIX a. antrojoje pusėje iškastu laivakeliu, o istorija nukelia į romantiškąjį kurortinės epochos aukso amžių, kuomet mariomis reguliariai pūškavo garlaiviai, peizažą puošė plokščiadugnių burvalčių flotilės su vėtrungėmis ant stiebų viršūnių.
Nidoje vaikai ir vėl pirmiausiai turėjo pakeliauti istoriniais takais: į Urbo kalną kopta pro 1874 m. įžiebto ir 1944 m. rudenį susprogdinto senojo švyturio liekanas.
„Parodžiau, kodėl įspūdingą, 2,5 m aukščio lempą su Fresnelio lęšiais turėjusį švyturį poilsiautojai praminė Raudonuoju Kristofu. Radome jo plytas. Šios buvo ne tik gamintos iš raudono molio, bet ir nudažytos ryškia, rėkiančia raudona spalva. Tokį jį matome garsiosios Nidos dailininkų kolonijos atstovo Ernsto Mollenhauerio drobėse.
Stebino mokinių žingeidumas: kad ir kaip laukdami išsvajoto lipimo į dabartinio švyturio viršūnę jie itin domėjosi ir istorinėmis aplinkybėmis. Tapo kraštotyrininkais. Viena moksleivė net savarankiškai rado „Paterswalde“ plytinės įspaudus ant senojo švyturio nuolaužų“, - įspūdžiais dalijosi D. Nikitenka.
Už ne sezono metu specialiai klaipėdiečių moksleivių ekskursijai atvertą Nidos švyturį ir galimybę aplankyti jį nemokamai – nuoširdi padėta Neringos savivaldybės BĮ Neringos muziejai bei jų vadovei dr. Linai Motuzienei.
„Labai gražus pavyzdys, kaip dvi pamario savivaldybės gali gražiai bendradarbiauti. Neringos muziejai prižiūri visą Nidos švyturio kompleksą ir atsiliepė į mūsų prašymą įsileisti vaikų ekskursiją. Ačiū ir direktorei, ir muziejų darbuotojui, radusiam laiko priimti svečius. Į Nidos švyturį lipama buvo grupėmis, nes apžvalgos aikštelėje telpa labai ribotas žmonių skaičius“, - teigė ekskursijos organizatorius.
Žinoma, ši ekskursijos dalis buvo vyšnaitė ant torto, kuri vaikams paliko patį giliausią įspūdį. Teko kopti 120 metalinių, sraigtinių ažūrinių laiptų į pačią švyturio viršūnę. Atidarius žemas dureles vaikai pateko į atvirą apžvalgos aikštelę, vėjų pagairę su kvapą gniaužiančiais vaizdais į visas puses: Baltijos jūrą, pustomas, aukštąsias Nidos kopas, kurortą, Kuršių marias, miškus.
Ekskursijos metu papasakota ir apie pačios Kuršių nerijos, kuri kitais metais minės įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 25-metį, išskirtinumą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą