Kai Juodkrantėje raganas degino
„Juodkrantė. Įdomi programa kurorte. Kad būtų progos vasarotojams linksmai praleisti laiką, kurorto valdyba ruošia didelį Šv. Jono vakaro koncertą. Tą vakarą marėse bus deginamos raganos ir įvyks šiaip pasilinksminimai“, - rašoma 1937 m. laikraštyje „Vakarai“.
Pagrindine šventės arena būdavo pasirenkama vieta, kurios istorinis šleifas vis labiau dyla laiko skersvėjuose: tai – Ievos kalnas bei Eglių slėnis, dabar išpopuliarėję kaip turistinė kopų promenada, sovietmečiu pervadinta Raganų kalnu.
Įdomu ir tai, kad Juodkrantėje vasaros saulėgrįžai skirti renginiai vykdavo savaite vėliau: pirmąjį sekmadienį po Joninių.
Pradingusi kopa
Taigi, Ievos kalnas Juodkrantėje. Turbūt retas vasarotojas dabar pasakytų, kuri tai vieta, nors šis parabolinės kopos vardas yra tikrasis, naudotas nuo XIX a. Vokiškai žemėlapiuose būdavo rašoma „Blonde Eva“ (liet. Šviesiaplaukė Ieva): tai yra ta pati kopa, kuri stūkso kairėje, pažintiniu taku lipant į Raganų kalną iš marių pusės.
Dabar – tarsi pradingusi iš kurortininkų žemėlapio: apžėlusi medžiais, virtusi nepatraukliais brūzgynais bei nė iš tolo nebeprimenanti apžvalgos aikštelės, įrengtos Juodkrantės kurorto vystytojų. Na, o pavadinimas turi dvi jo kilmės versijas.
Šviesiaplauke Ieva ši kopa galimai pakrikštyta dėl jos stačiame rytiniame šlaite pasodintų smėliamėgių žolių (tikslas – sutvirtinti kopą), kurios pageltonuodavo ir iš tolo atrodydavo tarsi šviesūs moters plaukai. Dabar – krūmynai.
Kita versija – vardas suteiktas Kuršių nerijos kopų karaliumi vadinto, smėliakalnių apželdinimo specialisto Franzo Ephos (1828-1904) garbei. Galimai originalus sumanymas buvo „Ephaberg“ (Efos kalnas), kuris ilgainiui transformavosi į „Evaberg“ (Ievos kalnas).
„Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Klaipėdos krašte buvo mėgiama atžymėti vasaros šventę – Jonines. Skirtumas gal tik tas, kad Klaipėdos krašte, ypač Kuršių Neringoje, ši šventė buvo švenčiama pirmą sekmadienį po Šv. Jono.
Klaipėdos krašto, ypač pajūrio sričių, gyventojai – lietuvininkai Joninių švęsti susirinkdavo Juodkrantėje ir jas švęsdavo ant Ievos kalno“, - savo knygoje „Pajūriais, pamariais“ (1963 m., Chicago) rašė tarpukariu Kuršių nerioje pasienio policijoje dirbęs Alfonsas Neverdauskas (1902-1970).
Dabar visiškai apleistas Ievos kalnas Juodkrantėje buvo tapęs antruoju Rambynu.
Šis laikas pasirinktas dėl pragmatinių sumetimų: Klaipėdos krašte pagrindinė Joninių šventė dar nuo 1896 m. vykdavusi ant Rambyno kalno, ir, siekiant nedubliuoti dviejų renginių vieną dieną, į iškilmes Juodkrantėje žmonės tūkstančiais plaukdavo savaite vėliau.
Alternatyva Rambynui
Kokio masto šventė šurmuliuodavo ant Ievos kalno bei į šiaurę nuo jos esančiame Eglių slėnyje, puikiai atskleidžia garlaivių reisų intensyvumas.
„Šventės dieną pavieniai ir organizuotai, visais keliais ir visomis susisiekimo priemonėmis suplaukdavo tūkstančiai Lietuvos krašto sūnų ir dukterų tiek iš paties Klaipėdos krašto, tiek ir iš Didžiosios Lietuvos.
Organizuotuosius vienetus sudarydavo organizacijų ekskursijos, chorai ir orkestrai. Minių gabenimui vandenimis dažnai prireikdavo panaudoti net 16 garlaivių, kurie, nuleidę savo inkarus prieplaukoje, stiebų viršūnėse plėvesuojančiomis trispalvėmis ir Klaipėdos krašto vėliavomis kėlė susirinkusiųjų nuotaką ir žadino Rambyno dvasią“, - rašė A. Neverdauskas.
Apie masinio pobūdžio šventę dar Vokietijos imperijos laikais yra užsiminęs ir vokiečių tautotyrininkas Franzas Tetzneris (1863-1919), kurio atsiminimus savo knygoje „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“ paviešino Klaipėdos universiteto istorikė, doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.
„Franzas Tetzneris, lankęsis lietuvininkų susibūrimuose Juodkrantėje XIX-XX a. sandūroje, rašė, kad Juodkrantės miške esantis Eglių slėnis – „tradicinė susirinkimininkų sueigų vieta“ ir kad jam teko dalyvauti vienoje tokioje sueigoje, kai Eglių slėnyje susirinko apie 800 vyrų ir moterų.
F. Tetzneris išryškino ne tik šių tradicinių lietuvininkų sueigų masiškumo aspektą, bet ir tokių renginių dalyvių plačią geografiją: į užsakytą garlaivį, atplaukusį iš Tilžės, Rusnėje prilipo tiek žmonių, kad jie visą kelią iki Juodkrantės negalėjo sėdėti ar pajudėti, o dalis buvusiųjų prieplaukoje netilpo į garlaivį ir buvo priversti grįžti namo, į savo kaimus.
F. Tetzneris taip pat pridūrė, jog Eglių slėnyje susirinkę žmonės buvo iš Mingės, Kintų, Skirvytės, Įsės (šią Karaliaučiaus srityje esančią gyvenvietę rusai po Antrojo pasaulinio karo pervadino į Pričaly – D. N.), Šilutės“, - rašė mokslininkė.
Labai įdomią įžvalgą minėtas vokiečių etnografas pateikė apie laive matytų lietuvininkių ir kuršininkių moterų išvaizdų panašumus bei skirtumus.
„10 ar net 20 apatinių sijonų, viršutinis austas trijų spalvų dryžuotas sijonas, spalvinga prijuostė, prie dešiniojo šono delmonas, balta palaidainė siuvinėtomis rankovėmis, gintariniai karoliai, kasos suformuotos į vainiką viršugalvyje.
Dar, anot F. Tetznerio, visos merginos laikė rankose „giesmyną, nosinaitę ir mairūno puokštę“ (vok. Majoranstraus), o kuršininkų merginos <...> iš Juodkrantės ir Nidos vilkėjo labai panašius apdarus, tik viršutinis sijonas buvo ne su spalvotais dryžiais, o juodas“, - rašoma N. Strakauskaitės knygoje.
Į Joninių šventę Juodkrantėje prieškariu plūsdavo tiek daug žmonių, kad jie netilpdavo į garlaivius.
Kodėl Juodkrantė? Galimą atsakymą į šį klausimą mokslininkė rado 1935 m. išspausdintame straipsnyje laikraštyje „Lietuvos keleivis“.
„Joninių minėjimo įvedimo paprotį Juodkrantėje gal galima pateisinti ir tuo, kad priešais Juodkrantę gyvenantieji antroje pusėje šeimininkai į Rambyną retai kuris dėl tolimo kelio ir tenuvyksta, o į Juodkrantę jau atžėgluoti (tarpukariu žėgliais vadino kuršvalčių bures – D. N.) labai patogu. Taigi ir nestebina, kad jau daugiau kaip 50 metų Juodkrantėje Jonines minėti susirenka daug šeimininkų iš Šilutės apskrities ir šiaip daug pamario gyventojų.
Ši šventė jau taip senai žinoma ir tiek priaugusi krašto lietuviuose, kad dar anksti prieš tą šventę jau nuomojami laivai ir kam tik aplinkybės leidžia visi rengiasi į Juodkrantę“, - cituojama 1935 metų „Lietuviška Ceitunga“.
Politinis įrankis
Labai savitą vaidmenį Ievos kalnas įgavo po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo: Joninių bei kitokių didelių švenčių metu ant jo politines, patriotines kalbas rėždavo svarbiausi asmenys: nuo Klaipėdos krašto gubernatoriaus iki paties Vydūno.
Maža to, ši kadaise išpuoselėta kopa tapo skirtingų ideologijų bei politinių pažiūrų kovos arena. Pavyzdžiui, 1928 m., minint Lietuvos valstybė atkūrimo 10-metį, ant Ievos kalno buvo pasodintas paminklinis ąžuoliukas. Jis buvo nupjautas provokiškai nusiteikusių vandalų.
Dar vienas paminklinis ąžuolas ant kopos pasodintas 1934 m. ir sunaikintas 1936 m. Šis medelis buvo skirtas pirmojo ir paskutiniojo tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos (1874-1944) 60-ies metų jubiliejui.
1924 m. buvo pasodintas bei taip pat nupjautas ir Vilniaus medis, skirtas Vilniaus 600 metų jubiliejui paminėti (tuo metu įkūrimo data laikyti 1323 m.) ir išreikšti paramą lenkų okupuotai istorinei sostinei.
Joninių šventės ant Ievos kalno neatsiejama dalimi buvo sakomos kalbos. Šiame kontekste galima paminėti 1936 m. tarpukario Klaipėdos krašto lietuvių jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ vado Martyno Gelžinio (1907–1990) išstojimą. Vyras pyko dėl nulaužto ąžuolo ir svarstė, jog daugiau vardinių medžių ant Ievos kalno sodinti neverta, esą geriau pastatyti „stulpą iš akmens“.
„Nei viršininkų verčiami jūs čia atėjote, nei viršininkų verčiami jūs stojote į „Santaros“ eiles, nei su išskaičiavimu, kad materialiai jūs stovėsite geriau. Jūs stojote į „Santaros“ eiles su mumis dirbti tautišką darbą, kovoti atlietuvinant Klaipėdos kraštą“, - M. Gelžinio kalbą citavo dienraštis „Vakarai“.
Ugnies šou
Žinoma, Joninių šventimas Juodkrantėje neapsiribodavo vien kalbomis bei politinėmis akcijomis: vyko šokiai, grojo orkestrai, dainavo chorai dviejuose šio kurorto kurhauzuose (viešbučiuose „Kurischer Hof“ ir „May“), renginiai vyko prieplaukoje, buvo organizuojamos futbolo rungtynės, deginamas laužas Gintaro įlankoje, o mįslingoji užuomina apie „raganų deginimą marėse“ galimai paaiškinama A. Neverdausko prisiminimuose apie ugnies, šviesų šou ant vandens.
„Pramogai numatytos dienos pavakariu iš įvairių Juodkrantės kampų pradėdavo į laivų prieplauką rinktis žmonės. <...> iš čia puikiai buvo matomos pusiau ratu aplink prieplauką mariose sužibę šviesos, kurių atspindžiuose būdavo vaizduojama: Užburtas malūnas, Grimstančioji pilis, pirmojo žvejo ant polių pastatyta trobelė ir kita.
Reikia pasakyti, kas savo akimis tuos šviesų sukurtus vaizdus matė, tas jų niekad neužmirš, lygiai kaip neišdils po tokių vaizdų pasipilantis raketų lietus, kuris savo įvairiaspalvingumu visus puikiai nuteikdavo“, - apie Joninių pramogas tarpukariu Juodkrantėje rašė A. Neverdauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą