Katarzyna Łuszczyk: „Jis turėjo ugnį ir tamsą. Aš turėjau LED šviesas ir juodas sienas teatre“

Dailininkas buvo vadintas vienu iš šviesos dailėje reformatorių, tad visai nieko keisto, kad spektaklio šviesų dailininkė Katarzyna Łuszczyk „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje buvo apdovanota už geriausias šviesas. Ji pati šį spektaklį vadina kol kas didžiausiu ir svarbiausiu darbu savo kūrybinėje karjeroje, o apdovanojimą - geriausiu to darbo patvirtinimu.

Šiuo metu K. Łuszczyk dirba su Eva Bauchman, režisuojančia Franzo Josepho Haydno operą, jos premjera vyks Lodzėje (Lenkija) ir Trondheime (Norvegija). Artimiausiu metu šviesų dailininkė turi nemažai veiklų, tarp jų ir grįžimas į Lietuvą, kur rudenį vyks dar vieno Klaipėdoje gimusio A. Dudos-Gracz spektaklio premjera.

Spektaklis Klaipėdoje buvo pirmas jūsų darbas šiame mieste? Kaip jums sekėsi dirbti kitoje šalyje, supamai kita kalba kalbančių nepažįstamųjų, kokį įspūdį paliko pats teatras, jo techninės galimybės ir komanda?

Pati prieš tai nesu lankiusis Klaipėdoje, bet mano kurtos šviesos čia jau buvo - „TheATRIUM“ festivalyje.

Taip pat daug keliavau su Krzysztofo Warlikowskio teatru kaip jo asistentė, tad dirbti svetur man ne problema. Bet Klaipėda buvo iš tiesų, sakykime taip, teatro disneilendas. Tikrai linkiu kiekvienam teatro kūrėjui nors kartą gyvenime patirti tokias darbo sąlygas ir tokį ypatingą bendravimą. Absoliučiai unikalu. Techninės specifikacijos ir komanda Klaipėdos dramos teatre buvo tobuli. Visa komanda - neįtikėtini profesionalai.

Atsiimdama apdovanojimą minėjau, kad turėjau patį geriausią šviesų pulto operatorių Stasį Jamantą, kūrybingą, atidų šviesos pokyčiams, labai susifokusavusį į savo darbą ir supratingai žiūrintį į begalę mano frustracijų kūrybiniame procese.

Jau nemažai kalbėjau apie jį, bet tikiu, kad turime padėkoti žmonėms, su kuriais dirbame. Spektaklį kuriant dalyvauja daugybė žmonių ir kiekvieno indėlis turi ypatingą reikšmę.

Spektakliui sukūrėte tirštos tamsos pasaulį, jį skrodžianti šviesa - beveik dieviška. Kaip priėmėte jums tekusią užduotį?

Pripažinsiu, kad tai buvo sunkiausias turėtas darbas. Pasiruošti jam prireikė daugiau nei metų. Kiekvieną dieną tuos metus disciplinuotai studijavau paveikslus. Diena po dienos. Ir tada buvo labai sudėtinga akimirka, kai pradėjau dirbti ir supratau, kad imuosi neįmanomos misijos.

Jis turėjo ugnį ir tamsą. Aš turėjau LED šviesas ir juodas sienas teatre. Bandymus scenoje atkurti Caravaggio genialumą lydėjo frustracija. Su Stasiu skyrėme daug laiko studijuodami šviesą ir angelus.

Tai buvo tikrai sunkus darbas, bet ne tik techninis - sunkus darbas su savo ambicijomis ir ego. Caravaggio šviesa yra tokia meistriška, kad pasiekus nors dalelę tos meistrystės apima pasitenkinimo jausmas.

Scenoje atkuriami ikoniški baroko paveikslai, kas jums pačiai buvo didžiausias iššūkis. Gal galite išskirti kurį nors labiausiai prikausčiusį kūrinį?

Visi jie buvo vienodai daug reikalaujantys iš manęs. Galiu prisiminti tik patį pirmąjį, kurį pavyko „sugauti“ - tai „Šv. Mato pašaukimas“. Pamenu oda nubėgusį šiurpą, kai pamačiau tą sceną su aktoriais, ir kas tuomet sukosi galvoje - gerai, turiu pirmas 15 sekundžių iš dviejų valandų trukmės spektaklio.

Bet vis tiek jutau didelę laimę.

Kokia jūsų asmeninė filosofija apie šviesą teatre?

Šviesa yra viskas ir turi galią pakeisti viską. Su geru apšvietimu spektaklis iškart gerėja. Su labai geru apšvietimu net ir nekokia scenografija atrodys gerai. Lygiai taip pat su prastu apšvietimu viską galima sunaikinti.

Jūsų kalba atsiimant apdovanojimą buvo jaudinanti, kalbėjote apie karą Ukrainoje. Jūsų šalis skiria daug jėgų Ukrainos palaikymui, taip pat ir mūsiškė. Kaip pati sau karo akivaizdoje apsibrėžėte meno prasmę?

Ruošdama kalbą norėjau pagerbti visus, dirbusius ties spektaklio kūrimu, bet taip pat neįsivaizdavau, kad galėčiau nepaminėti karo Ukrainoje. Tai fundamentalu. Pirmiausia esame žmonės ir tik po to menininkai. Turime žinoti, kas svarbiausia gyvenime ir, turėdami progą pasisakyti, turime kalbėti būtent apie tai, kas svarbiausia.