Klaipėda prieš 100 metų: „Sie geht mit Litauern“ (70)

„Jei mums klaipėdiškiams sausio penkioliktoji diena pirmu žvilgsniu išrodytų gal artimesnė, negu vasario šešioliktoji, tai tik dėl to, kad savi marškiniai artimesni. Bet Klaipėdos kraštas, nedaloma Lietuvos dalis <...> ir gaila to nesupratusio klaipėdiškio lietuvio, kuris save gali įsivaizdinti amžinoje opozicijoje prieš Lietuvą. 

Aišku, kad yra daug kas taisytino, mainytino, mūsų mieloje tėvynėje, bet kaip tik iš klaipėdiškių lietuvių turi išeiti gaivi atnaujinimo ir sveikos kritikos dvasia, o ne surūgęs pesimizmas“, - 1926 m. vasario 16-osios numeryje rašė lietuviškas uostamiesčio laikraštis „Klaipėdos žinios“.

Lyg atsiliepdami į laikraščio raginimą, visą šventinę savaitę klaipėdiškiai lietuviai spaudos puslapiuose liejo „sveiką kritiką“ kai kurių savo bendramiestiečių atžvilgiu.

„Parado pasižiūrėti prisirinko daugtūkstantinė publika (spėjama 5000-7000). Aikštė prisipildė įvairiomis kariuomenės formacijomis (pėstininkais, artilerija, raiteliais, šarvuočiais). Ūpas visų geras, iškilmingas. Visi laukia atvykstant Kr. Gubernatoriaus, kurio automobilis neužilgo ir pasirodo. Gubernatorius p. Žilius pasisveikina su Įgulos Vadu ir priima iš jo raportą <...>. 

Tada karo orkestras griežia Tautos Himną. Civiliai nusiima kepures, bet kai kuriems tai “nepatogu„. Liūdna, kad, pavyzdžiui, tokie aukštesni Direktorijos valdininkai, kaip štai p. M., nemoka gerbti tokią minutę ir turbūt drovėdamiesi prieš vokiečius liko kepuriuoti. O gal tai naujasis Direktorijos kursas?“ - pyko Vasario 16-osios iškilmes kitame numeryje aprašęs laikraštis.

Dar gilesnį „lietuvių tautinės sąmonės“ įžeidimą viešumon iškėlė skaitytojas S., aprašęs incidentą Šaulių name: „Einant vienam iš Klaipėdiškiams žinomų lietuvių, p. P., per salę su viena ponia, vienas iš dalyvių lazda bakstelėjo į ją, tardamas greta jo stovinčiam asmeniui: „Sie geht mit Litauern„ (Ji eina su lietuviais). Sustojus p. P. ties kalbamuoju dalyviu, kuris p. P. iš matymo buvo žinomas, ir vėliau pasirodė esąs Karl Bruno Lucke, šis pradėjo plūsti ir kolioti lietuvius <...>: „Jūs kiršintojai, niekšai lietuviai. Išdrįsk ištarti kad esi lietuvis tuoj perskelsiu galvą"... 

Ir vis lazda mostaguodamas virš p. P. galvos Lucke pridūrė: „Mes jums, lietuviams įskiepysim kultūrą (beibringen)". <...> Vakaro rengėjai šį incidentą norėjo geruoju likviduoti ir įkalbinėjo Lucke atsiprašyti, bet jis dar daugiau plūdo ant lietuvių įvairiais žodžiais, kurie dar giliau įžeidė lietuvių tautinę sąmonę.“

© Vasario 16-osios iškilmių minėjimo 1926-aisiais Klaipėdoje renginių programa.

Vis dėlto, kad ir kaip buvo „įsižeidęs bei supykęs“, laikraštis konstatavo, kad Vasario 16-osios iškilmės Klaipėdoje „gerai nusisekė“ ir išskyrė šiuos pagrindinius jų akcentus: „Lietuvos Nepriklausomybės aštuonerių metų sukaktuvės apvaikščiota Klaipėdos krašte kaip ir visoj Lietuvoj, tūlu atžvilgiu net iškilmingai: Klaipėdoj buvo ir kariuomenės paradas, o Kaune nebuvo <...>. 

Tai buvo pirmasis paradas prie naujojo Gubernatoriaus ir paliks dar ilgai klaipėdiškių atminty <...> Vakare „Viktorijos" viešbuty įvyko „Alaus vakaras", rengtas Direktorijos pirmininko ir Seimelio pirmininko. Dalyvavo tik valdžios, visuomenės ir spaudos atstovai. Aišku, kad be alaus ir „kitko" dar konsumuota <...>. Bendrai imant vakaras nusisekęs, ypač, turbūt, materialiai. Vis tik buvo mokėta sutverti šventės įspūdį, o tat juk ir buvo vyriausias šio vakaro ir visos dienos iškilmių tikslas.“

„Klaipėda per plačiai gyvena“

Kol Lietuva šventė, vokiečių dominuojama Klaipėdos miesto taryba bandė pasirūpinti kultūra, bet ir vėl sulaukė kritikos iš lietuviškos uostamiesčio spaudos, nes ta „kultūra“ buvusi vokiška: „Klaipėdos Miesto Taryba <...> tarėsi dėl teatro direktoriaus p. Albers pasiūlytų teatro kostiumų, dekoracijų ir t. t. nupirkimo už 50 000 litų. Vokiečiai atstovai mėgina įrodyti, kad tie rekvizitai dar daugiau verti. <...> Atst. Aušra visai teisingai pastebėjo, kad tie seni skarmalai nėra iš tolo tiek verti. 

Esą čia už seną plunderį norima mokėti 50 000 litų, gi už tuos pinigus būtų galima visko naujo įsigyti. Nieko nepadėjo nė burmistro d-ro Grabov ironizuojanti pastaba, kad atst. Aušra norįs matyti “Valenšteiną„ moderniškame kostiume, nieko nepadėjo nė kitų vokiškųjų kalbėtojų pabrėžimas, kad pirkimas reikalingas dėl teatro, kaipo vokiškos kultūros lizdo išlaikymo <...>“, - rašė „Klaipėdos žinios“ 1926 metų vasario 20 d., o kitame numeryje papildė, esą apskritai „Klaipėdos miestas per plačiai gyvena“.

„<…> Magistratas pasiūlė be praneštų 50 000 už senų teatro skarmalų pirkimą įvelyti dar tam tikras sumas tūlų miesto mokytojų (Stundienrate) algoms pagerinti. Kai kitose krašto įstaigose atleidžiami tarnautojai, valdininkai ir kai kitų mažina algas, Klaipėdos miesto valdyba drįsta algas paaukštinti <…> Tad ir buvo visai vietoje, kad vicepirmininkas p. Reišys pasiūlė viršųjį Magistrato įnešimą atidėti tol, kol bus įvykęs valdininkų sumažinimas. 

Bet ką pasakė „ordnungsbundo" liekanų atstovai? Girdi, reikia tiems studienratams pagerinti algas, šiaip jie išvažiuosią į Vokietiją. Nabagai. Esa reikia išlaikyti esamą „kultūrą" ir neišleisti nė vieno mokytojo <…>“, - ir vėl miesto valdžios sprendimais piktinosi „Klaipėdos žinios“.pėdoje renginių programa.