„Klaipėda yra geras miestas kurti filmus, ypač nestandartinius“

Unikalaus kinematografinio projekto, sujungusio „film noir“ (pranc. juodasis kinas) stilistikos kiną ir gyvą šokį, režisierius - Taurūnas Baužas, operatorius, montuotojas Sergej Bezuglov, muzikos kūrėjas Jonas Raudonius, grimo dailininkė Rima Balsienė, garso režisierius Kristijonas Lučinskas, šviesų dailininkas Aleksandr Popov, prodiuseris Tomas Jašinskas, fotografė Eglė Sabaliauskaitė, komunikacijos partnerė Edita Valinčienė. Pagrindinio romano herojaus Antano Garšvos vaidmenį atliko 24-erių metų baleto šokėjas Mykhailo Mordasov iš Ukrainos, kuris pastaruosius 5-erius metus gyvena ir dirba Klaipėdoje.

Didžioji dalis performanso buvo sukurta ir jo premjera įvyko kultūrinėje, industrinėje uostamiesčio erdvėje „Herkus Kantas“, o šiandien kviečiame paskaityti interviu su T. Baužu, atskleidžiantį jo asmeninį santykį su išskirtiniu lietuvių literatūros kūriniu, šiuolaikinių žmonių egzistencines problemas ir apie tai, kaip Klaipėdoje buvo sukurta XX a. vidurio Niujorko atmosfera.

Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ yra vadinamas vienu iš moderniausių lietuvių literatūros darbų. Su jo sudėtinga teksto konstrukcija, netradiciniu minčių dėstymu ir tamsia filosofine mintimi ne vienas iš mūsų susidūrėme dar mokykloje. Ar prisimenate pirmąją savo pažintį su šiuo kūriniu mokykloje ir kaip jūsų požiūris į šį romaną keitėsi bėgant metams?

Išties, „Balta drobulė“ yra vienas sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Mokykloje suprasti šį kūrinį, turbūt kaip ir daugeliui, sekėsi nelengvai.

Tačiau ir Kafkos kažkada nesupratau, o vėliau kūriau spektaklį apie jį.

„Balta drobulė“ turi savyje kažką ypatingo. Tas chaosas, dualizmas, pati rašymo struktūra verčia vis grįžti prie šio romano ir dar kartą į jį įsigilinti. Kiekvieną sykį jį pamatai kitaip, kiekvieną sykį pastebi naujus dalykus, kurie nuspalvina romaną kitomis spalvomis.

Šio kūrinio didžiausias išskirtinumas - netradicinis teksto ir kalbos raiškos stilius. Kaip kilo mintis pagal „Baltą drobulę“ statyti šokio filmą-spektaklį?

Galbūt tai likimas, galbūt - atsitiktinumas, nors aš atsitiktinumais netikiu.

Laikas visuotinio karantino metu turbūt ne vienam sukėlė vienišumo jausmą, apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Aš pats jaučiausi tarsi gyvendamas vientisame vidiniame monologe, pats sau užduodamas klausimus ir į juos atsakydamas.

Daug skaitant ir dažnai galvojant apie literatūrinius personažus, ką jie darytų vienokiu ar kitokiu atveju, į galvą atėjo mintis, kad šiuo metu jaučiuosi toks vienišas, koks buvo Antanas Garšva.

Turbūt tai ir buvo pirmoji užuomazga, kuri po truputį išsivystė į meninį kūrinį.

Naudojate vadinamojo „film noir“ stiliaus elementus. Šis kino žanras buvo itin populiarus JAV filmų industrijoje tuo laiku, kuomet Antanas Škėma ir kūrė romaną „Balta drobulė“. Tokią stilistiką pasirinkote sąmoningai?

Nors filmas kuriamas šiuolaikinėmis priemonėmis, norėjau, kad jame vyrautų XX a. vidurio atmosfera, kurioje gyveno A. Škėma bei kūrė „Baltą drobulę“.

Nenorėjau pateikti klasikinio to laikmečio filmo, tiesiog juodai balto.

Ieškojau įvairių būdų, kaip sukurti „garšvišką“ atmosferą, kurioje herojus užstrigęs savo kasdienybėje.

Kino operatorius Sergej Bezuglov padėjo pasirinkti tokį filmavimo stilių. Vietomis vaizdas matomas A. Garšvos akimis, vietomis - iš šalies, taip leidžiant žiūrovui susitapatinti su herojumi, tačiau nejausti nejaukumo.

Visą vaizdą sustiprina nepaprastai taikli jaunojo kompozitoriaus Jono Raudonio sukurta muzika. Ji filmo vaizdui prideda dar daugiau mistikos.

Choreografas ir šokėjas Taurūnas Baužas (viduryje) ėmėsi naujo kūrybos žanro ir sujungė kiną su šokiu.

Kaip kilo mintis sujungti kiną ir gyvą šokį viename kūrinyje?

Šiuo metu vyrauja įvairios meno sintezės, pradedant šokiu, baigiant šiuolaikiniu cirku, teatru. Žiūrovą nustebinti darosi vis sunkiau, todėl menininkai nuolatos ieško naujų formų.

Tie ieškojimai - tai dalis kūrybos.

Sekiau Antano Garšvos portretą nuo poetiškojo iki ligos palaužto herojaus. Statydamas trumpo metro filmą, norėjau, kad žiūrovas ne apatiškai stebėtų, o būtų jo dalyvis. Taip atsirado antra dalis - gyvas pasirodymas.

Tokių analogų dar neteko matyti. Galbūt tai yra naujos meno krypties pradžia.

Tiek viena, tiek kita dalys yra tarsi aliuzija į romaną, kuriame veiksmas pasakojamas taip pat dviem etapais: praeitis - dabartis.

Antano Garšvos personažas dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Kaip filmuojant Klaipėdoje sekėsi sukurti atmosferą, kuri atitiktų to meto JAV kultūrinį veidą?

Klaipėda yra geras miestas kurti filmus, ypač nestandartinius. Vietų pasirinkimas yra labai platus, o kiekvienoje jų galima sukurti kokią tik nori atmosferą. Aš rinkausi perteikti industrinį JAV rajoną, kuriame gyveno Antanas Garšva.

Šiuo atveju mums pasitarnavo „Hofas“, nuo kurio stogo atsivėrė tobulas industrinis vaizdas, o kiemelis priminė klaidžius Niujorko skersgatvius.

Taip pat Klaipėdos senamiestis atliko didelį vaidmenį mūsų filmo kūrimo procese, kuris yra unikalus ir tinkamas įvairaus stiliaus filmų filmavimui.

Visos šios vietos susijungdamos sukuria „perpetuum mobile“ (lot. amžinąjį variklį), kuriame yra užstrigęs ir gyvena Antanas Garšva bei, neatmeskime, ko gero, gyveno ir pats romano autorius Antanas Škėma. Visgi tai yra autobiografinis romanas.

Filmo „Garšva“ akimirka.

„Baltoje drobulėje“ nėra vientiso pasakojimo, chronologijos. Tai labiau pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į literatūrinio veikėjo A. Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus. Jūsų nuomone, ar toks kūrinio stilius labiau padeda, ar apsunkina šio kūrinio teatrinės ar kinematografinės interpretacijos kūrybos procesą?

Nėra vienos nuomonės, priklauso, kokią liniją ir pagrindinę temą renkiesi. Mano atveju - tvarkinga netvarka, nutrūkstantys prisiminimai, vaizdai man suteikia raktą į teisingas duris. Mano kuriamame filme A. Garšvos personažas jau gyvena dvilypį gyvenimą, praeitis maišosi su dabartimi, dėl ko negali suprasti realybės, kas sustiprina šizofrenijos išraišką.

Apskritai, kartais nepatogūs, padriki kūriniai yra labiau tinkami sceniniam variantui. Tuomet režisierius turi daug daugiau būdų, kaip išlaviruoti istorijoje, o ne tik prisirišti prie konkrečios tėkmės.

Kuo, jūsų nuomone, romanas „Balta drobulė“ ir jo personažas Antanas Garšva gali būti aktualūs šiandieniniam žiūrovui ar skaitytojui?

Neįmanoma nepastebėti bendro visuomenės moralės nuosmukio. Aš dažnai matau žmones, ypač jaunus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jaučiasi sugniuždyti, vaikšto apatiški, depresuoti.

Galbūt ir laikmetis toks, kad žmonės nori padaryti kuo daugiau. Kažką padarę, nori dar daugiau, o kažko nepadarę viduje jaučia tuštumą. Taip įeinama į užburtą ratą, iš kurio ne visiems pavyksta ištrūkti.

Visą tą šiuolaikinį chaosą, švarios sąmonės siekimą galėčiau lyginti su „Baltos drobulės“ romano emocija.

Dažnai režisieriai renkasi įamžinti tuos kūrinius, kurių literatūriniai herojai yra kažkuo artimi jiems patiems. Kuo Antano Garšvos literatūrinis herojus yra artimas jums?

Prisimindamas savo ankstesnius darbus ir žvelgdamas į šį, negaliu nepastebėti kažkokios užslėptos pasąmonės minties.

Nagrinėjau F. Kafką, Gėtės „Faustą“, Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, dabar - Antaną Garšvą. Visi jie vyrai, draskomi vidinių demonų.

Turbūt tai - lyg autoportretas, kažkoks kompleksas, nes nemokėdamas pasakyti, kaip jautiesi, kuri taip, tarsi išrėkdamas savo jausmus.

Šiuo metu savyje matau daugiau Garšvos nei Škėmos, nes legendinis „Up and down“ tapo lyg gyvenimo moto.

Po nuosmukio visada ateis pakilimas, o po pakilimo visada ateis nuosmukis. Tai neišvengiama, turi tai priimti.