Klaipėdietiška dovana vaikams - muzikinė pasakų skrynutė

Jonai, papasakokite apie muzikinę pasakų skrynutę. Kaip kilo jos idėja?

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš prieš keletą metų, gavęs Klaipėdos miesto savivaldybės paramą, įgarsinau rašytojo Rimanto Černiausko (1950-2011) pasakas. Aš jas įskaičiau, dukra Magdalena apipavidalino muzikiniais garsais.

O tada iškilo klausimas, kokiu formatu šį gražų dalyką perduoti klausytojams. Leisti kompaktinį diską? Bet ar dar kas nors jų klauso, juk net aparatūros jiems leisti niekas neturi.

Leisti vinilinę plokštelė - labai brangus malonumas, o ir nelabai praktiškas, nes produktas skirtas vaikams.

Paleisti tiesiog į interneto muzikines platformas - paskęs tarp kitų kūrinių. O ir tas nuolatinis muzikos, net pasakų klausymas per telefonus mažiems vaikams man neatrodo geras dalykas.

Keletą metų negalėjau rasti sprendimo ir vieną dieną atėjo idėja, kad tai galėtų būti autonominis grojantis daiktas.

Panašiai kaip vaikiški grojantys žaislai ar knygutės. Kaip sukūrėte dėžutę ir kodėl būtent tokią formą pasirinkote?

Kai pradėjau ieškoti, kaip realizuoti savo sumanymą, atradau, kad panašius dalykus kaip paminėti žaislai ar knygelės gamina kinai, tik jie prideda visokių nereikalingų blizgučių, švieselių ir panašių dalykų, kurie tik blaško dėmesį.

Aš norėjau, kad daiktas būtų santūraus, skandinaviško dizaino, kad į jį būtų galima įdiegti pakankamai ilgos trukmės įrašą. Kad jis būtų ekologiškas ir tvarus.

Taigi elektroniką pasisiunčiau iš kinų, o visa kita buvo sukurta čia.

Noriu pažymėti, kad ši skrynutė nėra žaislas, skirtas vaikams. Tai įrenginys, skirtas tėvams, kurie vakarais migdo vaikus ir skaito jiems pasakas, o kartais tą skaitymą gali pakeisti ir įrašai, kurie sklinda iš šios stebuklingos dėžutės.

Dėžutė yra įkraunama, tad prie jos pridedamas laidas. Vieno visiško įkrovimo pakanka išklausyti visą turinį tris kartus.

Papasakokite apie dėžutės turinį?

„Slieko pasakaitės ir dainos“ - tai 45 minučių trukmės įrašas, kuriame nuskamba 25 kūriniai.

Tai R. Černiausko pasakaitės iš populiariausios jo knygutės „Slieko pasakos“.

Tos pasakaitės kartais yra labai trumpos, net minutės netrunka, bet labai nuotaikingos ir su mintimi.

Kuo jus sužavėjo R. Černiausko kūryba? Kodėl būtent jo pasakas pasirinkote?

Pirmiausia todėl, kad R. Černiauskas buvo klaipėdietis. Man atrodo gražu, kai klaipėdietis skaito kito klaipėdiečio kūrybą.

R. Černiausko rašymo stilius man labai „prie širdies“.

Jis rašė taip, kaip dabar jau niekas nerašo.

Dabar pasakose vaikams prikaišiojama „pagalvių“, o R. Černiauskas rašė apie dalykus taip, kaip yra.

Jo kūryboje nevengiama temų, kurios dabar jau įgavusios kitą kontekstą ir tapusios nepatogiomis, pavyzdžiui, apie cigaretes arba apie berniuką drimbą, arba apie šokinėjimą per „ožį“...

Man R. Černiausko kūryba vaikams atrodo labai šviesi.

Vaikai ir vanagai 

Kitą kartą vaikai gyveno su vanagais ir mokėjo skraidyti. Sutupia ąžuolo šakose, praskečia rankas, atsispiria ir skrenda. O vienas berniukas buvo labai ėdrus, tai jį vadindavo Drimba. 

Atsitupia jis ant ąžuolo šakos, praskečia rankas, atsispiria ir drimba galva žemyn. Vieni vaikai gabesni, skrisdavo iki raisto, kiti iki mėlynosios eglės, o Drimba krisdavo tiesiai po ąžuolu. Ir tuoj pat, susiradęs ką valgomą, boružėlę, kirmėlę ar rūgštynės lapelį, kimšdavo sau į burną. 

Greitai po medžiu nebeliko jokios žalumos, jokio vabalo, jokio kirmio ar musės - vien tuščia plynė. Vanagai supyko, ąžuolas supyko, praskėtė šakas, sumosikavo ir išskrido su paukščiais kitur.