Klaipėdoje pagerbtas Nacionalinės premijos laureatas, režisierius Jonas Vaitkus

VE.LT, Juozas IVANAUSKAS

2024-06-20 12:03

Įpusėjus birželiui Klaipėdoje įvyko du renginiai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, kino ir teatro režisieriaus, pedagogo Jono Vaitkaus 80-mečiui paminėti.

„Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?..

Berods, tik bekovodamas gali galingu pastoti. Bet mūsų broliai ir seserys ir be anų svetimų dykūnų būtų tik vergais ir ne sau žmonėmis.

Žmogus tik iš vidaus teauga. Todėl keršyti - ne mano uždavinys. Mano rūpestis - sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis.“

Vydūnas

Birželio 14 d. (penktadienį) 16 val.

Klaipėdos universitete, Stasio Vaitekūno auloje (H. Manto g. 84)

„Vydūnas-Tautai ir valstybei“- dvidešimtasis kultūros renginys:

„Vydūno filosofiją priartinęs prie laikmečio dvasinės ir moralinės situacijos“

Renginio organizatoriai: Klaipėdos universitetas ir Vydūno draugija.

Moderatorius – režisierius Juozas Ivanauskas

Visi J. Vaitkaus mokiniai jau tapo savo mokytojo partneriais ir varžovais

Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, režisierius Jonas Vaitkus – aktyvus meninės traukos centras.

Nuo pat kūrybinės veiklos pradžios jis mokėdavo teatru užkrėsti daugelį žmonių, jo dėka teatre vaidinti pradėjo žinomas Lietuvos kino aktorius Juozas Budraitis.

Dirbant Kauno teatre, Vaitkui buvo leista surinkti aktorių kursą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Nuo 1981-ųjų Vaitkus paruošė devynis aktorių kursus.

J. Vaitkus yra ir dramos režisūros specialybės Lietuvoje iniciatorius, parengęs du (1988–1993; 1999–2003) režisierių kursus.

Pirmojo režisierių kurso diplomantai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas sėkmingai dirba Lietuvos teatruose.

Pastaruoju metu nemažai kuria ir antrosios Vaitkaus režisierių laidos absolventai Agnius Jankevičius ir Albertas Vidžiūnas.

Visi J. Vaitkaus mokiniai jau tapo savo mokytojo partneriais ir varžovais, be jų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės Lietuvos teatro panoramos.

Jonui Vaitkui visais laikas rūpėjo ugdyti menininką-asmenybę.

Tai ryšku žvelgiant ne tik į mokinių režisierių darbus, bet ir į aktorių vaidybą – dauguma jo paruoštų aktorių pasižymi puikia fizine forma, geba dainuoti, šokti, groti įvairiais muzikos instrumentais, linkę į aktyvų savo ir kuriamo personažo dialogą.

Tad teatro pedagogikos srityje Joną Vaitkų taip pat galima laikyti reformatoriumi. Jis išplėtė aktorinės mokyklos sampratą ir visam Lietuvos teatrui atvėrė galimybes žengti į naujojo teatro erdvę.

Jono Vaitkaus išugdyta ištisa plejada talentingų aktorių su didele pagarba ir meile kalba apie savo buvusį Mokytoją.

Vienas iš jų, populiarus aktorius Arūnas Sakalauskas ypač šiltai prisimena bei charakterizuoja Maestro Joną Vaitkų: „J. Vaitkus yra mūsų mokytojas.

Jis mus atvedė į teatrą, supažindino su juo, ilgą laiką kartu dirbome.

Jis yra autoritetas. Niekada nesikreipiau į jį vardu, kaip dažnai tenka išgirsti iš aplinkinių, nes nuo pat pradžių išlaikiau mokinio ir mokytojo atstumą.

Jis buvo atsakingas už mus. J. Vaitkus niekada nebuvo ramus, jis – prieštaringa asmenybė.

Su kokiais demonais jis kovoja, aš nežinau, bet su jais jis kovoja. Kartais elgiasi kaip aktorius: stovi vienišas nuošaly...

Bet mane vis dažniau aplanko jausmas, kad dabar aš atsakingas už jį.

Kai kalbama apie J. Vaitkų, jaučiuosi, lyg kalbėtų apie mano šeimą. Aš darausi atsakingas už savo mokytoją.

Kažkada jis buvo atsakingas už savo mokinius, dabar mokiniai atsakingi už jį. Vaidmenys susikeitė vietomis.

Jonas Vaitkus mus išmokė patiems kurti vaidmenis. Pagrindinė mintis, kurią jis mums kartojo: „Galvokite savo galva, nes labai retai dirbsite su gerais režisieriais, galinčiais jums padėti“, - teigia aktorius Arūnas Sakalauskas.

„Pranašiška Vydūno kūryba liudija, kad žmogaus ir žmonijos kelionėje mokslo bedieviškumas ir religijos nemoksliškumas neišvengiamai veda pragaištin, ir tik pavienio žmogaus valinga pastanga eiti meilės, užuojautos, sąžinės, gėdos, doros išsaugojimo kryptimi yra vaisinga ir prasminga.

Aukso veršio begėdiško siautėjimo, tvirkinant rajumu ir čia pat įžūliai ir demonstratyviai viduriuojant pavojingu, bet kvapniu priklausomybės užkratu – nesustabdysi.

Bet Vydūno kūriniuose tą atsakomybės naštą prisiimančių žmonių ir veikiančių, nepaisant tokios tikrovės, yra apstu, ir mums prasminga jungtis į tą žygį.

Sąvoka „Ne sau žmonės" turi didelę vertikalę savyje.

Galima sakyti – sau žmonės, ne sau žmonės.

Galima pritaikyti visoms gyvenimo aplinkybėms, bet yra žmogus – kosmopolitas, empatiškas, neempatiškas, religingas ir ne.

Jeigu žmogus yra sau žmogus, jis bus ir kitam žmogus – užjaučiantis, pagarbus ir t.t.

Mano pagrindinė spektaklio idėja: pirmiausia žmonės yra žmonės, nesvarbu, kokia jų religija ar tautybė", – teigia unikalaus NKDT spektaklio „NE SAU ŽMONĖS“ režisierius Jonas Vaitkus, Vydūno filosofiją priartinęs prie laikmečio dvasinės ir moralinės situacijos.

Apmąstydamas Maestro Jono Vaitkaus gyvenimo bei kūrybos kelią, atradau štai tokius Vydūno žodžius apie GYVENIMO PRASMĘ: „Gyvenimo prasmė yra pažanga, kitaip tariant, kilimas link Dievo, žmogaus apšvietimas, dorinimas, šventinimas.

Visas gyvenimas su savo bangavimu tarp skausmo ir džiaugsmo, skaudos ir palaimos dera tam, kad gyvenimo prasmė būtų veikli tikrybė.

Mes tam ir gyvename šiame pasaulyje, kad mumyse tobulybės galia užgimtų.

Paviršiaus gyvenimas sutvertas vidaus gyvenimo naudai.

Visa, ką paviršiuje patiriame, turėtų auginti vidaus gyvybę.

Todėl žmogaus žvilgsnis nuolatos turėtų būti kreipiamas į tikybinį uždavinį - kilti į aukštesnį, šviesesnį sąmonės stovį.

Kitaip sakant, turime taip gyventi, kad būtų galima Dievą numanyti, pajausti.

Juk yra pasakyta: „Rūpinkitės pirma Dievo viešpatija ir jos teisingumu, o visa kita jums savaime teks“.

Tai reiškia, visas savo galias žmogus turėtų šiam tikslui skirti. Kiti dalykai eina savo keliais, juos valdo nesulaužomi įstatymai.

Pasiryžimas gyventi vien prakilnybei - būtina sąlyga gyvenimo prasmei įvykti. Visa, kas šiaip gyvenime atsitinka, nepalyginamai menkesnio svarbumo.

Kas yra badas ir šaltis, vargas ir skauda, baimė ir mirtis prieš tai, kad gyvenimo tikslas nėra pasiekiamas?

Gyvenimas valdomas išmintingiau, negu žmogus žino. Tikyboj svarbus vien galutinis gyvenimo klausimas.

Malda tegali juo rūpintis arba tai nėra malda. Kūno mirtis bei kūno gyvybė nesveria daug tam, kurs stengiasi sielos gyvybei sąmoningu būti.

Kai žmogui išties rūpi gyvenimo uždavinys, tada visas jo gyvenimas yra lyg nuolatinė malda.

Tai reiškia, žmogus nuolat stengiasi išeiti iš tamsybės, žemumo, iš nedoros ir blogumo, ir eiti į šviesą, išmintį, dorą, grožybę, prakilnybę ir pan.

Toks žmogus vadinamas apšviestu, doru, prakilniu žmogumi. Jis pats, kaip ir visas jo pasaulis, yra persunktas aukštesnių galių, kurios jam tiesiog ir nuolat iš Dievo pareina.

Ir net jei užninka karas, jo malda tėra prisiminimas visų tų galių, kurios jame, jo pasaulyje gyvena.

Toks žmogus, tokių žmonių tauta laimi kare. Jos malda yra Dievo išklausyta iš anksto.“

Karo maldos. Vydūnas. Raštai III, psl. 178-181.

Post scriptum

Esu be galo dėkingas mielam kolegai, kino ir teatro režisieriui Jonui Vaitkui, kurio tvirtas idėjinis stuburas, vertybinė samprata kūrybiniame darbe bei taurus žmoniškumas paskatino mane 1983 m. išvykti į Maskvą studijuoti dramos teatro režisūrą, ko pasėkoje 1988 metų pavasarį Kauno dramos teatre, minint Vydūno 120-ąsias gimimo metinės, įvyko mano režisuoto diplominio spektaklio - Gedimino Jankaus pjesės „AMŽINAS KELEIVIS" - regesių dramos premjera.

Na, o lygiai po 33-ejų metų, 2021 metais į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną vėl sugrįžo Vydūnas - Maestro Jono Vaitkaus režisuotu spektakliu „NE SAU ŽMONĖS" - reginių sceninė misterija, remiantis Vydūno kūryba.

ekrano nuotr.