Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (701)

Taigi, namo prieškarį, vaikų darželio veiklos štrichus apžvelgėme ankstesnėse akvarelėse. Šiandien praversime šviesaus atminimo tapytojo Vido Pinkevičiaus buvusios dirbtuvės duris.

Dirbo trise

Kai į Klaipėdą atvažiavo dirbti grafikė Felicija Kačenauskaitė, jai buvo paskirta dirbuvėlė. Įkandin jos atvyko ir jos sesuo Irena, taip pat grafikė. Žinoma, toje dirbtuvėje jau dirbo dviese. Toje dirbtuvėlėje buvo įkurdintas ir iš freskų kūrybos į tapytojus „persikvalifikavęs“ Vidas Pinkevičius. Kai jis beveik visą dirbtuvėlės erdvę pripildė savo stambių drobių, jam buvo paskirtas plotas, sumeistrautas iš buvusios Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus posėdžių salės", - prisiminė F. Kačenauskaitė-Pinkevičienė.

Darbštumas - tarsi apsėstojo

Menotyrininkas Petras Šmitas, nuolat stebėjęs ir sekęs Klaipėdos dailininkų kūrybą, labai spalvingai nutapė V. Pinkevičiaus žodinį portretą: „Dirbo jis be jokio poilsio, nepertraukiamai, lyg koks robotas ar apsėstasis. Nemėgo gausių kolegų susibūrimų, o ypač tuščių kalbų, - brangino kiekvieną kūrybinio laiko minutę. Į savo studiją, kaip į kokią tarnybą, ėjo kasdien, kas rytą tuo pačiu laiku - aštuntą valandą, o išeidavo iš studijos tik gerokai sutemus. Šventadieniai ir poilsio dienos jam neegzistavo, nemėgo susibūrimų, kurie jį erzindavo. O iškentęs tokiuose pobūviuose kokią valandėlę, tyliai išsmukdavo į savo celę piešti.“

Kaip aš įsigijau V. Pinkevičiaus darbą

Nė iš tolo dar nebuvau priartėjusi prie ciklo „Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės“, bet V. Pinkevičiaus peizažai su Klaipėdos senaisiais namais labai žavėjo. Bendradarbė Sonia Minina vis ragino - „Kada vėl pirksi paveikslą?“, mat ji dalyvavo rituale įsigyjant kito tapytojo darbą. Ir jis buvo pakankamai linksmas, mat vietoje pirkinys buvo ir „apšlakstytas“ linksmai klegant. Kai kažkokiais stebuklais radosi „čypiančių pinigėlių“, Soniai, dirbusiai laikraščio kultūros skyriuje, pareiškiau - eisim pas Pinkevičių pirkti Klaipėdos peizažo. Bemat susiderinom laikus, kada drošim pas tapytoją, ir nukakom. Santykiai su tapytoju buvo labai dalykiški. Iš didžiausios drobių ir nedrobių krūvos išsirinkau „Daržų gatvę“. Suveikė sentimentai vidurinei mokyklai, prieš kurios fasadą ir buvo tie keli nameliai, patekę į tapytojo akiratį. Į vieną iš jų sovietmečiu dar ikimokyklinio amžiaus su tėvais eidavau švęsti Kalėdų. O ten būdavau apipilama dovanomis, kai papyškindavau eilėraščių. Taigi sentimentai persipynė su menu. Jokių klegėjimų ir įsigyto paveikslo „apšlakstymo“. Su įsigytu paveikslu po pažasčia atgarmėjom į tuomet dar „Pamario“ viešbučio bufetą. Paveikslą pasistačiau ant lango. Kadangi buvo prietema, jis suspindo tarsi iliuminuotas, tarsi paveikslo namų languose įsižiebė jaukios šviesos. Apie tai skubėjau pranešti tapytojui - ar jis žinąs apie savo tapybos efektą prietemoje, tamsoje? Kai dabar kokia proga kam nors rodau tą „Daržų gatvę“, būtinai išjungiu šviesą ir žibintuvėliu pažibinu paveikslą, ir tuose paveikslo namų languose užsidega šviesos...

Bendrakursio ir bendražygio pagalba

Ir vėl P. Šmitas: „Buvęs Vido Pinkevičiaus bendrakursis, bendražygis ir bičiulis tapytojas Juozas Vosylius, dar Vidui esant gyvam, padėdavo jam ruošti kūrybines parodas. Tas draugiškas rūpestis išliko ir Vidui išėjus. 2016 metų vasarį Juozas savo bičiuliui surengė net dvi parodas uostamiestyje: tapybos Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje ir piešinių parodą “Žydinti pieva" Imanuelio Kanto bibliotekos Meno skyriuje.

Klaipėdiečiams labai netikėta buvo V. Pinkevičiaus piešinių paroda „Žydinti pieva“. Ne tik dėl savitos ekspozicijos, kurią sugalvojo tapytojas Juozas piešiniams pasportuoti, panaudojęs įpakavimui skirto pilko ruloninio popieriaus juostas, besidriekiančias nuo salės lubų iki pat grindų (visai kaip studentavimo laikais, kai parodyti reikėdavo daug, o galimybės eksponuoti - ribotos). Labiau netikėta visiems buvo pamatyti Vidą ne kaip tapytoją, kas mums įprasta, bet kaip grafiką ir kaip talentingą piešėją.

Jis buvo ne tik išskirtinio braižo, stilistikos tapytojas, bet ir savito, atkaklaus charakterio žmogus. Kalbėdavo nedaug ir tik ypatingais atvejais paatviraudavo apie savo vaikystę, studijų metus, dėstytojus, kolegas. Tačiau apie savo kūrybą jis beveik nieko nepasakodavo, nors ir buvome labai geri draugai. Vidas buvo ypatingo darbštumo dailininkas. Gal jo darbštumą piešti ir tapyti išugdė dailės institutas, o gal nuolatinis kūrybos troškulys atėjo iš vaikystės. Yra ne kartą prisipažinęs, kad piešė nuo mažų dienų. Su pieštuku ir bloknotu Vidą sutikdavau ir Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, kurioje jis pradėjo dirbti 1976 m. ir dirbo iki pat mirties."

Sakralinė tematika

Kai dar nebuvo atėjusi mada visiems lėkti į bažnyčias, V. Pinkevičiaus kūryboje jau radosi sakralinės temos. Viena didelių gabaritų drobė man buvo labai prie širdies, bet ją įsigyti „netempė“ biudžetas. Kaip apsidžiaugiau, kai tą drobę aptikau draugų bute. Visada galėjau ir galiu ją pamatyti, kai to pareikalauja vidinė būsena. Kadangi abi seserys - Felicija ir Irena Kačenauskaitės niekados neslėpė savojo katalikiško tikėjimo, Felicijos pasiteiravau, ar tik ne jų įtaka buvo Pinkevičiui bristi į tas sakralines temas. „Vidas nebuvo iš tų žmonių, kurie “raunasi„ į bažnyčią. Jo bažnyčia buvo jo viduje. Bene tris kartus skaitė Bibliją, gilinosi į Senąjį ir Naująjį testamentus. Manyčiau - iš ten ir parėjo tos sakralinės temos“, - sakė F. Kačenauskaitė-Pinkevičienė.

Kurso draugo vertinimas

Išskirtinio talento tapytojo J. Vosyliaus, kurso draugo, V. Pinkevičiaus darbų vertinimas: „Kas buvo jo dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė - čia visas jo gyvenimas, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai. Čia jo gaiva, rankos ir širdis tarp tūkstančių gilių, prasmingų, ryškių, spalvomis žėrinčių tapybos drobių, dešimčių tūkstančių meistriškų, puikios plastikos ir turinio piešinių. Kūrinių, pripildžiusių beveik visą jo dirbtuvės erdvę ir įelektrinusių orą…“

Apytikris dosjė

Vidas Pinkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Gruzdžių miestelyje, Šiaulių rajone. 1968-1973 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute pas profesorę Sofiją Veiverytę. 1973 m. atvyko gyventi į Klaipėdą. Čia visą tolesnį gyvenimą dirbo pedagoginį darbą - dėstė tapybą Adomo Brako dailės mokykloje. Dailininkas mirė 2012 m. balandžio 12 d. Klaipėdoje. V. Pinkevičius nuo pirmųjų dienų aktyviai įsitraukė į meninį uostamiesčio gyvenimą. Klaipėdiečiai dar atsimena M. Mažvydo alėjoje garsiąją vaikų kavinę „Du gaideliai“ su nusidriekusiomis eilėmis norinčiųjų papietauti su vaikais. Jos sienas puošė V. Pinkevičiaus kartu su tapytoju monumentalistu Juozu Vosyliumi sukurtos freskos (privatizavus pastatą, freskos buvo uždažytos). Mažėjant sieninės tapybos užsakymų, dailininkas perėjo prie molbertinės tapybos. V. Pinkevičius buvo surengęs per 50 personalinių parodų, jo darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos, JAV, Olandijos, Rusijos, Vokietijos, Švedijos, kitų šalių kolekcininkai. V. Pinkevičiaus kūrybos palikimą, kurį sudaro šimtai drobių, piešinių ir eskizų, saugo dailininko našlė grafikė Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė. Buvęs vienas ryškiausių Klaipėdos menininkų, V. Pinkevičius pasižymėjo neįtikėtinu darbštumu. Pasak F. Kačenauskaitės-Pinkevičienės, „su juo buvo taip ramu, toks kasdienis ritmas - darbo diena ar sekmadienis, lietus ar sniegas, šaltis ar kaitra“.

Dirbtuvės kalinys

Menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės įžvalgos: „Kūryba Vidui Pinkevičiui buvo ir džiaugsmas, ir kančia, ir išsilaisvinimas. Nuolatinis darbas, uždaras gyvenimo būdas, apsiribojęs namais, mokykla ir dirbtuve, profesinis sąžiningumas davė išskirtinį rezultatą. Kolegos jį juokais vadindavo dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ar dailės misionieriumi. Jo stulbinantis darbštumas, piešinio raiška ir spalvos jėga kėlė pagarbų susižavėjimą. Pasak tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, V. Pinkevičius “tarnavo Tapybai lyg ištikimas riteris. Nesimetė į eksperimentus ir todėl neprarado mokyklos, meistrystės. Atkakliai siekė aukščiausio rezultato, padarė viską, kad maksimaliai išskleistų savo talentą."