Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (717)
Šiandien toliau dairysimės po jo dirbtuvę ir kūrybą.
Midvikis ir dar trys „M“
Bent kiek pabandę praskleisti skulptoriaus vidinį pasaulį ankstesnėje „akvarelėje“ nersime į trijų M - Mindaugo, Mažvydo, Miltinio - paminklų kūrimo peripetijas.
Mindaugas įkurdintas Gedimino kalno papėdėje, Mažvydas - Lietuvininkų aikštėje Klaipėdoje, Miltinis - erdvėje priešais legendinį Panevėžio teatrą.
Kiekvienu atveju būta aistrų... O kaipgi be jų? Pagal patį Regimantą dominusią statistiką, tik 7 nuošimčiams planetos gyventojų įdomus meno pasaulis, tik viso labo trims - konkreti meno šaka.
Rinka, regis, nedidelė, bet, išvydęs skulptūrą, paminklą, kiekvienas laisvas ja žavėtis ar smerkti, visai nesidomėdamas, kodėl ji čia, o ne kitur stovi. Kodėl tokia, o ne kitokia. Dažnai tas aistras įplieskia ir kolegos skulptoriai, turintys visai kitokias istorinių asmenybių vizijas. Žinoma, pasitaiko ir profesinio pavydo - šlykščiausio nuodo - keliamų aistrų.
Apie tai su R. Midvikiu nėra tekę diskutuoti. Ir kažin ar jis būtų leidęsis į tokius aptarimus. Apkalbos ir intrigos, pasak su juo daugiau ir artimiau bendravusiųjų, nebuvę jo arkliukas. Tad tik pabandykime prisiliesti prie jo kūrybinių minčių eigos vingių.
Maestro Miltinis
Turbūt sudėtingiausia kurti paminklą žmogui, kai gyvi jo amžininkai. Kiekvienas jų turi savo vienokį ar kitokį buvusį sąlytį su juo. Taip, - dažnai tironas, taip, dažnai tiesmukiškai grubus. Legendose, apie jį sklandančiose, - įsikarščiavęs galėjęs pasiųsti šikti aukščiausio rango funkcionierius, labai tolimus nuo teatrinio meno. Tačiau turėjusius, kaip dabar sakoma, įrankius drausti, cenzūruoti. Ir apskritai „nuimti“ spektaklį, jei įžvelgdavo prasilenkimą su ideologija.
Nors Kazio Sajos miuziklą „Devynbėdžiai“ 1974 m. teatre režisavo ne pats J. Miltinis, o jo bendražygis Vaclovas Blėdis, atremti didžiulį ideologų puolimą privalėjo jis. Savuoju autoritetu pasisekė pratęsti spektaklio, į kurį plūdo ne tik panevėžiečiai, gyvenimą. J. Miltinis buvo daugiasluoksnė ir daugiabriaunė asmenybė, toli gražu ne angelas.
Bet šiuokart ne apie teatro Maestro, o apie paminklą jam, kurį kūrė R. Midvikis.
Pasak freskos studijas Vilniaus dailės institute baigusios Angelinos Banytės, asmeninį santykį su J. Miltiniu dar studijų metais turėjo ir R. Midvikis. Įsivaizduokit sau - Maestro atvažiavo žiūrėti studentų „dailiokų“ - Arvydo Ambraso (freska), Algirdo Dovydėno (vitražas), Regimanto Midvikio (skulptūra) pastatyto spektaklio „Maratonas“.
Trijulė patys spektakliui dekoracijas darė, patys režisavo ir patys vaidino. J. Miltinis studentų spektaklį labai gyrė. Tai trijulę įkvėpė statyti dar vieną spektaklį - „Duobė“.
Tuomet buvo metai, kai Dailės institutas buvo „atsilupęs“ nuo bet kokių ideologijos pančių. Ir jame į parodas, spektaklius suplaukdavo Vilniaus inteligentija, kitų aukštųjų mokyklų profesūra ir studentai. Tai jame buvo pastatyta roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kai šiapus geležinės uždangos dar daug kas apie ją nieko nežinojo, o tuo labiau - negirdėjo. Kažkur netyčia klausiausi iš juostinio magnetofono įrašo ir net turėjau rankose atšviestą Brodvėjaus teatro programėlę su operos žodžiais. Siūbuodami giedojom iš tų programėlių žodžius, nors gal kas ketvirto nesuprasdami. Matyt, tas atšviestas programėles ir įrašus turėjo ir „dailiokai“. Nebepamenu, kas buvo tos roko operos pastatymo iniciatorius, bet ji Dailės institute buvo pastatyta. Laurus kabino kompozitoriui Kęstučiui Antanėliui ir vienam iš atlikėjų Vytautui Kernagiui, gal ir buvusiems pagrindiniais to pastatymo iniciatoriais. Bet roko opera ištiko kiek vėliau, nei institutą baigė R. Midvikis.
Taigi, dalyvaudamas konkurse paminklui J. Miltiniui kurti, jis turėjo savąją Maestro viziją, nes buvo bendravęs. Be abejo, žavėjęsis jo intelektu ir kur kas globalesniu mąstymu, įgytu prieškariu, ak, ak, Paryžiuje. Bet to asmeninio įspūdžio, nuotraukų, žinoma, nepakako.
Šiek tiek skulptorius yra praskleidęs „priėjimo prie medžiagos“ kelią: "Pasinėriau į autentiškus Miltinio repeticijų videoįrašus, klausiausi jo balso, bendravau su aktoriumi Donatu Banioniu, žiūrėjau archyvines nuotraukas, kol iškilo šviežia režisieriaus paminklo vizija.
Pirmiausia reikėjo Maestro deheroizuoti, nes režisierius pats sakydavo: „Nėra herojų didvyrių, amžinų draugų nei priešų - tik žmonių interesų susikirtimai.“ Ir „darė“ teatrą - tikrą gyvenimą iš mėsos, kaulų ir kraujo, iškeldamas į sceną tikras aistras.
Tad dariau skulptūrą be lyrikos, nepakylėtą, ant paprastos tarybinės kėdutės - dirbantį, verdantį, gyvenimišką. Be perlenkimų, nuo savęs nepridėjau jokių dalykų."
O juk mes dažnai įsivaizduojame - skulptorius turi kelis, gal keliolika „abrozdėlių“, pagal juos ir tarškina kaltais. Tai labai toli nuo tiesos, net statant paminklus kapinėse visai ne miltiniams. Ir jeigu tuos paminklus ryžtasi statyti gerbiantis save ir asmenį, kurį įamžinti ėmėsi, praeina panašius ieškojimų kelius.
Nežinau, ar R. Midvikis yra kūręs paminklų paprastiems mirtingiesiems kapinėse. Bet kažkodėl esu garantuota - jei yra kūręs, jie turėtų būti sąžiningi. Jei ne portretinėmis detalėmis, tai simboliais, atspindinčiais asmenį. Užtat dabar lietuviškos kapinės yra virtusios vos ne skulptūrų muziejais po atviru dangumi...
Žinoma, po to, kai J. Miltinis jau sėdėjo ant tos tarybinės kėdutės priešais paties sukurtą ir suburtą teatrą, dūzgė ne tik panevėžiečiai, bet ir tie trys procentai besidominčiųjų skulptūra. O kaip tas dūzgimas veikė R. Midvikį, jau jo nebepaklausi...
Rašyti komentarą