Klaipėdos atvirukų leidėjų favoritas

Galima tik spėlioti, kodėl šis nedidukas, 9-10 metrų aukščio, šiaurinio molo pabaigoje stovėjęs švyturiukas tapo toks populiarus. Įžiebtas 1884 m. gruodžio 16-ąją ir susprogdintas 1945 m. sausį, jis išliko „nesunaikintas“ būtent atvirlaiškių leidėjų dėka.

Belieka svajoti, kad šis ikoninis uostamiesčio ir Lietuvos - jūrinės valstybės simbolis kada nors bus atstatytas: tam prielaidas suteikė paveldosaugininkai, šį mėnesį paskelbę išlikusią autentišką Baltojo švyturio vietą su molo konstrukcijomis valstybės saugomu kultūros paveldo paminklu.

Šių eilučių autoriui per keletą metų pavyko sukaupti apie 130 skirtingų tiražų atvirukų su Baltuoju švyturiu ir šiauriniu molu, o tai leidžia pažvelgti į navigacinio statinio istoriją.

Ankstyviausias atvirukas antspauduotas 1899.10.14 ir iš Mėmelio buvo išsiųstas ponui Willy Körberiui į Vokietijos imperijos miestą Schlüchterną. Fotografas ir leidėjas – Robertas Schmidtas, vertas atskiro paminėjimo.

Šis nenuilstantis pajūrio fotometraštininkas bei verslininkas (atvirukus pardavinėjo Mėmelyje savo, o vėliau Richardo Kripso knygyne) yra daugiausiai atvirukų su Baltuoju švyturiu išleidęs žmogus (kolekcijoje turimas vėlyviausias jo atvirukas – su 1941 m. antspaudu). Šiam Smiltynėje vilą turėjusiam klaipėdiečiui priklauso ir patys garsiausi bei dažniausiai tiražuoti vaizdai.

Joks kitas Mėmelio (Klaipėdos) objektas taip netraukė atvirukų leidėjų, kaip Baltasis švyturys.

Pirmieji atvirlaiškiai atskleidžia, kad švyturys neturėjo jokio vardo: jį vadino tiesiog molo švyturiu (vok. Moolenleuchtturm).

Tačiau jau 1902 m. pasirodo atvirukas, kuriame švyturys pavadinamas Mažuoju (vok. Kleiner Leuchtturm), matyt, lyginant jį su krante, ant kopos, stovėjusiu pagrindiniu Mėmelio švyturiu.

Mažojo švyturio pavadinimas nelabai buvo populiarus, nors 1931 m. Maxo Erhardto atviruke lietuviškai užrašyta „Klaipėdos mažasis švyturys ant šiaurinio molo“.

Dėl to, kad buvo dažomas balta spalva, uosto vartų sargas pakrikštijamas Baltuoju švyturiu, ir šį pavadinimą jau galima išvysti 1910 m. antspauduotame atviruke.

Švyturio populiarumą sąlyginai įrodo ir vienas itin retas jo atviruko tiražas: į Mėmelį atvyko fotografas net iš Magdeburgo, firmos „Reinicke & Rubin“. XX a. 4-5 dešimtmečiuose miesto ikoną įamžino ir garsusis Karaliaučiaus fotografas bei leidėjas Fritzas Krauskopfas. Yra atvirukų, išleistų Dresdene-Blasewitz, Oldenburge.

Arthuras Hennigas, Johannesas Schenkė, Julius Simonsenas, A. Kuhnkies, Hansas Kuhnkies jaunesnysis, Josephas Cohnas, Augustas Pohlentzas, Arthuras Försteris, Kurtas Naumannas ir kt. Tai – pavardės fotografų, leidėjų, kurių dėka išliko Baltojo švyturio vaizdai.

Taigi, atvirukai su molo švyturiu buvo tokie populiarūs (nepirktų – netiražuotų), jog fotografai ir leidėjai tiesiog kraustėsi iš proto, kaip kuklų, bet impozantišką romantiškiausioje Klaipėdos vietoje stovėjusį švyturį įamžinti kuo gražiau. Šiuo tikslu pasitelktos ir tų laikų nuotraukų koregavimo gudrybės.

Klaipėdoje veikė specialios laboratorijos, meno dirbtuvės (vok. Kunstglaserei). Jose ant juodo-balto stiklo negatyvo būdavo ne tik uždedamos spalvos, bet ir nupiešiami nuotraukose nefiksuoti vaizdai. Pavyzdžiui, gražios bangos su purslais, laiveliai jūroje, švyturio spinduliai ir kt.

Atskiras žanras – vėjo, bangų ir jūros purslų suformuota ledo skulptūra virtusio Baltojo švyturio atvirukai, kurių – nepalyginti mažiau, nes žiemą fotografuoti nebuvo paprasta.

Specialiai parengtą Baltojo švyturio atvirukų parodą klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės išvysti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Didžiojoje Vandens g. 2, jau šią liepą.