Klaipėdos kraštas ir miestas po II pasaulinio karo. Lietuvininkai V. Kalvaitis ir F. Bajoraitis

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad pirmąkart Klaipėdos vardas minimas 1252–1328 metais. Priklausė Livonijos, vėliau Vokiečių ordinui. 1254 m. (ar 1258 m.) Klaipėda gavo Liubeko miesto teisę. Nuo 1525 m. Klaipėda priklausė Prūsijos kunigaikštystei, vėliau karalystei. 1923 m. po Klaipėdos krašto sukilimo Klaipėda prijungta prie Lietuvos Respublikos. Klaipėdos kraštas – Lietuvos istorinis regionas. Kaip teritorinis vienetas gyvavo 1919–1939 m. 1939 m. kovo 22 d. buvo prijungtas prie nacių Vokietijos, 1945 – prie SSRS reokupuotos Lietuvos.

II pasaulinio karo pabaiga – didžiausias Klaipėdos istorijos lūžis. Po karo mieste liko tik 6 senieji gyventojai. Klaipėda turėjo tarnauti SSRS ekonominiams ir kariniams interesams, dėl to į ištuštėjusį miestą buvo atkelta gyventojų iš kitų SSRS regionų. Klaipėda tapo daugiataučiu miestu, vokiečius pakeitė rusai ir rusakalbiai gyventojai. Naujakuriai kėlėsi ir iš kitų Lietuvos rajonų, ilgainiui lietuvių mieste ėmė daugėti.

Per karą sugriauta ar sudeginta 60 % pastatų, po jo užuot restauravus naikinta visa tai, kas priminė vokiškumą. Dėl to ir dėl prievartinio ateizmo diegimo visiškai sunaikintos apgriautos Šv. Jono, lietuviškoji Šv. Jokūbo, t. p. evangelikų reformatų, katalikų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios. Klaipėdoje įsikūrė SSRS kariuomenės ir Karinio jūrų laivyno įgulos. Klaipėda, kaip ir visa SSRS okupuota Lietuva, atsidūrė už vadinamosios geležinės uždangos – labai pasunkėjo ryšiai su užsieniu.

Po karo plėtotas SSRS poreikius tenkinantis jūrų žvejybos laivynas. 1952 m. įkurta Baltijos laivų statykla, žvejybos uostas, 1966 – Vakarų laivų remonto gamykla, 1986 m. pradėjo veikti daugiausia kariniams pervežimams skirta tarptautinė jūrų perkėla Klaipėda–Mukranas. Plėtota medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto, lengvoji pramonė.

1991 m. veikusių fakultetų pagrindu įkurtas Klaipėdos universitetas tapo Vakarų Lietuvos regiono kultūros ir mokslo centru. 1992 m. patvirtintas miesto herbas, 2001 – plėtros strateginis planas. 1994 m. Klaipėda vėl tapo Klaipėdos apskrities centru.

Laidoje skaitoma naujausia Editos Barauskienės knyga „Šimtas metų po vienu stogu“, pasakojama apie lietuvininkus – Mažosios Lietuvos kultūros veikėją, lietuvių tautosakos rinkėją ir leidėją, spaudos darbuotoją Vilių Kalvaitį (1848–1914) ir poetą, mokytoją, spaudos bendradarbį, knygų platintoją Fridrichą Bajoraitį (1883–1909), kuris 1906 m. įkūrė pirmąją Mažojoje Lietuvoje kilnojamąją biblioteką „Lietuvių keliaujantis knygynas“, organizavo lietuvių jaunimo susirašinėjimą, sambūrius.

Dalyvauja: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Silva Pocytė, Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė, lietuvininkų (šišioniškių) tarmės puoselėtoja Virgina Asnauskienė, aktorius ir režisierius Sigutis Jačėnas. Projektą, skirtą Klaipėdos krašto metams, dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Radijo poringių ciklo „Aš nusieičiau į Klaipėdužę...“ laidas rengia Viešoji įstaiga „Vieno aktoriaus teatras“.