Muziejaus paroda skatina sužinoti, kuo bitininkystė Klaipėdos krašte skyrėsi nuo kitų regionų, bei susipažinti su XIX a. vyravusiais papročiais ir prietarais apie bites šiame krašte.
Ši edukacija įtraukta į „Kultūros paso“ programą. Kasmet spalio mėnesį vyksta Klaipėdos miesto 3-4 kl. moksleivių konkursas „Pažink senuosius klaipėdiškių darbus“. Užsiėmimo dalyviai susipažįsta su senaisiais lietuvininkų darbais bei darbo įrankiais, o vienas iš svarbiausių šios edukacijos aspektų ir yra Klaipėdos krašto bitininkystės istorija.
Bitininkystės pradžia ir išskirtinumas Klaipėdos krašte
Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus edukatorės Agnės Adomaitytės, senovėje Klaipėdos apylinkėse buvo daug bitynų, o tai lėmė sėkmingą vaško ir medaus prekybą.
Vis dėlto bitininkystė Lietuvoje prasidėjo nuo laukinių bičių drevių kopinėjimo.
Drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado, o ant drevės žymimas dvaro ženklas buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Jei drevė savavališkai apvagiama, o nusikaltėlis pagautas, jam skirdavo mirties bausmę.
Taip ir vyko drevinė bitininkystė iki tol, kol žmonėms pavyko prisivilioti bites arčiau gyvenvietės. „Iš drevinės bitininkystės išsivystė kelminė (avilys sudaromas kelme), o Klaipėdos krašte išpopuliarėjo šiaudinių avilių gamyba“, - pasakojo Agnė.
„Mediena buvo brangi - Nemunu plukdoma į Klaipėdos uostą iš LDK, taip vyko eksportas į kitas šalis. Dėl to vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai ieškojo pigesnės medžiagos, tad nupjovę rugius likusią medžiagą naudodavo aviliams gaminti“, - aiškino muziejininkė. Toks būdas išliko iki XX a. vidurio.
Bičiulystės reikšmė
„Bičių draugystė yra bičiulystė“, - sakė muziejaus Edukacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja Diana Našutinskaitė-Zakarienė.
Senovėje, jeigu iš kaimyno avilio spiečius nuskrisdavo apsigyventi pas greta gyvenantįjį, tai tradiciškai tie kaimynai tapdavo bičiuliais. Jie dalindavosi spiečiaus surinktu medumi. Taip susibičiuliaudavo skirtingų luomų bei išsilavinimo žmonės.
Be to, Klaipėdos krašto žmonės per Užgavėnes užsiimdavo bičių liejimo apeigomis, po kurių tikėtasi, kad ateinančiais metais bitės suneš daug medaus.
Užgavėnių dieną vaikai susėsdavo į kubilą, juos užklodavo, taškydavo vandenį, o tie dūgzdami imituodavo bites. Lyg bites, aplietas vandeniu, kiti vaikai tempdavo kubilą per miestą. Žmonės tikėdavo, kad toks paprotys atneš bitėms stiprybės, o jos - medaus.
Bičių gyvenimas - ypatingas ir paslaptingas
Bitės nuo senų laikų laikytos šventomis, dieviškomis būtybėmis, o medų ir kitus bičių atneštus produktus žmonės labai mėgo ir vertino jų gydomąsias savybes.
Anot muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjos dr. Aušros Žemynos Kavaliauskienės, Klaipėdos krašte buvo tradicija kiekviename didesniame ūkyje laikyti bites. Jas žmonės labai mylėjo, nes bičių egzistencija - didinga.
„Atsistoti prie avilio ir klausyti, kaip bitės dūzgia - labai smagu, tai ypatinga patirtis“, - sako Aušra ir džiaugiasi, kad muziejuje lankytojai gali pasimėgauti kitokiu gyvu potyriu - pasivaišinti skirtingų rūšių medumi.
Rašyti komentarą