Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a.
(2)Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
Doc. dr. Julius Žukas
Viduramžių Klaipėda
Pirmasis dykų žemių pavertimo žemės ūkio naudmenomis (vok. Rodung) etapas vyko nuo VII iki X amžiaus.
Kai kuriuose Europos regionuose IX-X a. jau buvo tankiau apgyvendintų rajonų.
Nuo XI a. prasidėjo didysis brandžiųjų viduramžių laikotarpio naujų teritorijų įsisavinimo periodas, ypač intensyviai šis procesas vyko vokiečių žemėse.
Didėjant dirbamos žemės plotams ir tobulėjant žemės įdirbimo metodams išaugo derliai, kaime ėmė augti gyventojų skaičius.
Kita labai svarbi miestų kūrimosi prielaida buvo ekonominė: gamybos plačiąja prasme pažanga skatino mainų ir prekybos plėtrą, kuri suformavo turgaus - vietos, kurioje būtų galima parduoti, pirkti arba išmainyti prekes - poreikį.
Viduramžių turgus kaip tos epochos žmonių ekonominio gyvenimo centras suvaidino labai svarbų vaidmenį Europos urbanizacijoje.
Miestas išaugdavo tik ten, kur atsirasdavo turgus.
Kita vertus, ne mažiau svarbi, tiesiog egzistencinė sąlyga tais laikais buvo asmeninis ir turto saugumas. Todėl viduramžių miestai dažniausiai kūrėsi prie pilių ir tvirtovių.
Turgus pradžioje buvo išorėje, už pilies sienų, tačiau pavojaus valandą turgaus dalyviai galėjo rasti prieglobstį pilyje.
Skirtingai nuo likusio viduramžių pasaulio, Europos miestai turėjo analogų neturėjusią laisvę, jie vystėsi kaip autonominiai pasauliai.
Klasikinės miesto genezės atveju (matysime, kad Klaipėda šiuo atveju kiek iškrenta iš konteksto) miestai kūrėsi konkrečiam feodalui priklausančioje žemėje ir pradiniame savo raidos etape nebuvo laisvi, juos valdė pats valdovas ar jo patikėtiniai.
Autonomiją miestai įgydavo palaipsniui, neretai po atkaklios kovos su valdovu ir sumokėdami jam išpirką.
Neabejotina, kad dauguma viduramžių miestų buvo nedideli.
Per XII-XIII a. visa pietinė Baltijos jūros pakrantė nuo Šlėzvigo iki Rygos tapo vokiška, buvo įkurta šimtai miestų.
Daugelis šiame regione naujai įkurtų vokiškų miestų iškilo netoliese ar tiesiog senųjų slaviškų ir baltiškų prekybos centrų, gyvenviečių ar įtvirtinimų vietose. 1143 m. netoli buvusios slavų castrum su nedideliu uostu įkurtas Liubekas tapo pirmuoju vokiečių Baltijos jūros uostu.
Šis „pirmagimis“ labai sparčiai augo ir pradėjo vaduotis iš priklausomybės vietos valdovams.
Imperatorius Frydrichas II jam suteikė laisvojo imperijos miesto statusą.
Pažymėtina, kad urbanizacija reiškė ir vokiškos miesto teisės paplitimą, dažniausiai kolonizacinėje erdvėje naudotos Magdeburgo ir Liubeko teisė.
Pastaroji paplito visame Baltijos jūros regione: XIII-XIV a. Liubeko teisę gavo apie šimtas miestų, iš kurių dauguma buvo įkurti Baltijos jūros pakrantėje nuo Holšteino iki Livonijos (Kylis, Rostokas, Štralzundas, Greifsvaldas, Talinas, Elbingas ir kt.; Gdanskas ir Klaipėda po kurio laiko šią teisę prarado).
Didieji miestai nuo XIII a. pab. pradėjo rengti savo suvažiavimus - pasitarimus, kuriuose aptardavo įvairius ūkinės veiklos klausimus, o pirmoje XIV a. pusėje ėmė formuotis Prūsijos miestų sąjunga, kuri galutinai buvo įforminta nuo 1356 m., kai didieji miestai tapo Hanzos nariais.
Šiai sąjungai priklausė tik didieji miestai, kurių atstovai kasmet reguliariai susitikdavo ir aptardavo bendrus savo reikalus.
Pradžioje Ordino ir miestų santykiuose žymesnės konfrontacijos nebuvo, tačiau XIV a. pabaigoje padėtis žymiai pasikeitė. Pagrindinė priežastis buvo drastiška Ordino invazija į svarbiausią miestų ekonomikos šaką - prekybą.
Iki XIV a. vidurio galutinai susiformavo nuosava Ordino prekybinė organizacija, laikoma analogų viduramžių Europoje neturinčia prekybos sistema.
Jai vadovavo Marienburge ir Karaliaučiuje rezidavę Ordino pareigūnai - vadinamieji dideji ekonomai (Großschäfer, procurator), kontroliavę ištisą grandinę jiems pavaldžių žmonių (Lieger, Diener, Wirte, Kornknechte etc.), užsiėmusių prekių pirkimu, saugojimu, gabenimu ir kt.
Labiausiai didžiuosius miestus ir luomus (ypač javų eksportu suinteresuotus žemvaldžius riterius) piktino įvairios Ordino prekybininkų privilegijos - draudimo išvežti javus iš šalies nepaisymas gavus specialų didžiojo magistro leidimą, pirmumo teisė supirkti prekes, pirmumo teisė išieškant skolas, vertimas pirkti Ordino prekes ir kt.
Nuolatiniai skundai dėl to prasidėjo nuo XIV a. pabaigos. Be to, miestų stiprėjimas ir Ordino kišimasis į jų vidaus bei Hanzos reikalus buvo nesuderinami dalykai, todėl po Žalgirio mūšio didieji miestai - visų pirma Gdanskas ir Torunė - buvo linkę gauti žymiai platesnes teises ir laisves iš Lenkijos karaliaus.
Dėl to bei dėl sunkios finansinės Ordino būklės jo santykiai su didžiaisiais miestais pablogėjo, visa tai vedė į gilią konfrontaciją.
1440 m. kovą nepatenkinti Ordino savivale luomai - miestai (didieji ir mažieji) ir didžioji krašto bajorijos dalis - įkūrė Prūsijos sąjungą savo teisėms ginti.
Galiausiai vidinis konfliktas peraugo į ilgą ir niokojantį Trylikos metų (1454 - 1466 m.) karą, po kurio, praradęs Vakarinę Prūsiją su Gdansku priešakyje ir visiškai nusilpęs, Ordinas jau nebeįstengė atsigauti.
Po karo pagrindiniu smarkiai sumažėjusios Ordino valstybės miestu tapo Karaliaučius (nuo 1457 m. - sostinė), tačiau krašto valdovo įpročiai nepasikeitė, Ordinas ėmė dar smarkiau konkuruoti su savo miestais ir trukdyti jų prekybai.
Kai 1482 m. didysis magistras uždraudė išvežti iš šalies javus, o pats šio draudimo nepaisė, Karaliaučiuje susirinkę miestų atstovai perpykę priminė, kad būtent dėl tokios Ordino pareigūnų veiklos kilo karas ir jie buvę išvaryti iš Vakarinės Prūsijos.
Kita vertus, Ordinas visuomet stengėsi palaikyti Karaliaučiaus pozicijas prieš svetimais tapusius Vakarinės Prūsijos miestus. Karaliaučius drauge buvo ir Ordino prekybos centras, todėl neišvengiamai jo ir miesto prekybiniai interesai tam tikru mastu persipynė.
Netrukus pakitusį Karaliaučiaus statusą pajuto likę Rytų Prūsijos miestai, tarp jų ir Klaipėda.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą