Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a.

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Palaidojo Vokiečių ordino viltis

Skirtingai nuo Prūsijos miestų, į Livonijos ordinui priklausiusią Klaipėdą kolonistai vyko ne sausuma, bet jūra.

Didysis prūsų sukilimas ir valdovų kaita Lietuvoje palaidojo Vokiečių ordino viltis greitai užvaldyti Žemaitiją, o netrukus prasidėjęs ilgametis karas su Lietuva atėmė iš Klaipėdos ir klaipėdiečių ekonominės raidos pagrindą - ūkinį užnugarį ir asmeninį saugumą.

Klaipėdos pilis tapo daugybės karo žygių į Žemaitijos gilumą išeities tašku, o žemaičių ir lietuvių antpuolių metu visų pirma kentėjo miestas.

Visa tai neskatino Liubeko ar Vestfalijos pirklių apsigyventi ar investuoti Klaipėdoje - tuo labiau kad dėl miesto valdovų nesutarimų miestas neturėjo gynybinių sienų.

Doc. dr. Julius Žukas

Tikėtina, kad pirmasis miesto apgyvendinimas liko užuomazgos stadijoje ir dalis jau spėjusių įsikurti Klaipėdoje pirklių netrukus persikėlė į palankesnes verslui vietoves.

Todėl pirmųjų Klaipėdos miestiečių vardai išnyra kitų miestų dokumentuose: 1273-1293 m. Vismare minimas pirklys Johann von Memel, 1286 ir 1292 m. Rygoje - Alanus de Memel bei Heinrich von Memel.

Nuo 1306 m. Torunės senamiestyje gyveno žinoma iš Klaipėdos kilusi miesto tarybos narių giminė, o 1326-1330 m. Greifsvaldo magistrato nariu buvo Walther von Memel.

Klaipėdos menkumą XIII amžiuje liudija ir ta aplinkybė, kad tik 1291 m. iškilo poreikis turėti atskiras kapines miestiečiams.

Reikalai nepagerėjo ir vėlesniais šimtmečiais

1323 m. kovą lietuvių kariuomenė užėmė Klaipėdos miestą ir paėmė į nelaisvę 70 žmonių, sudegino miestą bei uoste stovėjusius laivus - „...daug kogų bei kitokių laivų ir visa, kas dega, išskyrus pačią pilį“.

Koks mažas buvo miestas ir XIV a. pabaigoje, liudija kronikininko žodžiai: 1393 m. spalį įsiveržę žemaičiai sudegino miestą ir užmušė 60 žmonių, o 1394 m. miestas jau buvo atstatytas.

Kad nors ir labai mažas, bet miestas egzistavo ir tokiomis sąlygomis, antpuolių ir kitų negandų metu dalis miestiečių spėdavo pasislėpti pilyje, ir gyvenimas netrukus vėl atgydavo.

Pavyzdžiui, 1396 m. buvo, kaip manoma, pirmąkart renkamas specialus mokestis, įvestas visiems 80-iai mažųjų Ordino valstybės miestų.

Surinkti pinigai turėjo būti padalinti 5 didiesiems miestams. Šaltiniai nenurodo, kokią sumą sumokėjo konkretus miestas.

Yra tik žinomas mokesčio rinkimo mechanizmas, bendros atskirose srityse surinktų pinigų sumos bei miestai skolininkai, nesumokėję visos mokesčio sumos.

Klaipėdos nėra tarp skolininkų, vadinasi, klaipėdiečiai mokestį sumokėjo, nors buvo praėję vos pora metų nuo miesto atstatymo.

Kita vertus, suma turėjo būti labai menka, nes tuometinėje Klaipėdoje vargu ar buvo daugiau kaip keliolika miestiečių.

Šansas pagaliau įgyti saugų ūkinį užnugarį ir pradėti normalų miesto vystymąsi buvo atsiradęs XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje, kai Vytautas ir Jogaila ne kartą buvo užrašę Ordinui Žemaitiją.

1400 m. žiemą Ordinui pirmąkart pasidavė visa Žemaitija, tačiau jau 1402 m. gegužę žemaičiai sudegino Klaipėdą.

Arčiausiai tikslo kryžiuočiai buvo po 1404 m. Racionžo taikos, kada kelerius metus skubiai tvirtinosi jiems vėl atiduotoje Žemaitijoje.

Tuomet Ordinas pradėjo forsuoti statybas Klaipėdoje ir Ragainėje, ten buvo siunčiami amatininkai ir darbininkai. 1408 m. buvo surastas lokatorius: Gdansko pirklys Johanas Lankau (Hannos Lankaw, Lankow) apsiėmė apgyvendinti Klaipėdos miestą, o Ordinas įsipareigojo per trejus metus apjuosti miestą mūrine siena bei gynybiniais grioviais.

Normaliomis ūkinės veiklos sąlygomis disponavusių miestų atveju nauja lokacija reiškė plėtrą (šalia senojo miesto išaugdavo gyventojų perteklių absorbavęs naujamiestis), o Klaipėdos atvejis buvo kur kas liūdnesnis.

Praėjus 150 metų nuo įkūrimo Klaipėda praktiškai buvo atkuriama iš naujo.

Miestiečiams buvo numatyta suteikti daugiau teisių: „...die stat czur Mymmel czu besetczin mit groszir freyheit, beyde czu lande und czu wassir.“

Darbai paspartėjo, į Klaipėdą buvo atsiųsti amatininkai iš Gdansko ir Karaliaučiaus.

1409 m. balandį Klaipėdoje apsilankė Ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas ir paskyrė vietą augustinų vienuolynui įsikurti.

Pažymėtina, kad nors lokatorius buvo kilęs iš Gdansko, į naująjį Klaipėdos miestą ėmė plūsti Kuršo gyventojai.

Kuldigos komtūras 1409 m. pradžioje dėl naujojo Klaipėdos miesto apgyvendinimo Kuršo gyventojais pabrėžė, kad ten neturi būti įkurdinami jokie činšininkai, nes kitaip Kuršas ištuštės.

Tačiau 1409 m. žemaičių sukilimo metu Klaipėda buvo nusiaubta, statybos nutrauktos, o Žalgirio mūšis galutinai palaidojo Klaipėdos kaip svarbaus administracinio, politinio ir ekonominio centro perspektyvą.

Verslo plėtrai taip svarbus ūkinis užnugaris liko už Ordino valstybės ribų.

Netrukus po 1410 m. katastrofos Ordinas atnaujino Klaipėdos miesto statybas, prasidėjo santykinai ramių keturiasdešimties metų (iki 1454 m.) laikotarpis.

Po 1422 m. Melno taikos Klaipėdai pagaliau atsivėrė galimybės pradėti normalų ūkinį gyvenimą ir plėtoti prekybą su vakarykščiais priešais.

Lietuva daugiau nebekariavo su Ordinu, tačiau išliko neramus pasienis su Žemaitija.

Bus daugiau