Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII - XVI a.

Tęsinys. Pradžia čia

Vertingas grobis piratams

Prekėmis pakrauti laivai buvo vertingas grobis, pakrančių gyventojai nuo seno jo siekdavo pavojingose laivybai vietose uždegdami jūrininkus klaidinančias ugnis ir susirinkdami sudužusių laivų krovinius arba kreisuodami su laivais priekrantėse.

Be to, nuo vikingų laikų skiriamoji riba tarp jūrų prekybos ir piratavimo buvo nestabili - juo labiau kad žmonės irgi buvo vertingas prekybos objektas.

Po Žalgirio mūšio prasidėjus nuosmukiui, Ordino didieji ekonomai atsisakė vidaus prekybos ir ėmė verstis tik užsienio prekyba.

XVI a. pradžioje gilią finansinę krizę išgyvenęs Ordinas pinigų prasimanydavo ir imdamas paskolas iš turtingų pirklių už užstatą.

Pvz., 1507 m. pas vieną labai turtingą Karaliaučiaus miestietį Ordinas pasiskolino 5 000 markių, užstatydamas jam 8 kaimus (1508 m. metinės didžiojo magistro pajamos siekė 15 183 markes).

Paklausios prekės

Pagrindinės Ordino prekės buvo didelę paklausą Vakarų Europoje turėję javai bei gintaras, Marienburgas buvo javų, Karaliaučius - gintaro eksporto centras.

Gintaro gavyba ir prekyba juo buvo Ordino monopolis (regalija), Karaliaučiaus didysis ekonomas gintarą jūros keliu gabeno į Liubeką ir Briugę, kur jį supirkdavo rožančių dirbėjai.

Mainais iš Briugės tenykštis didžiojo ekonomo įgaliotinis (sandėlininkas) - lygeris (Lieger) siuntė į Karaliaučių įvairių rūšių vilnonius ir drobinius audinius, druską, prieskonius ir kitas prekes.

Gaunamas pelnas paskatino didžiuosius ekonomus užsiimti didžiulius mastus įgavusiu perpardavinėjimu - pvz., Karaliaučiaus didysis ekonomas siųsdavo savo žmones ir supirkdavo rusišką vašką ir kailius, vengrišką varį ir šviną, lenkišką medieną ir pelenus ir kt.

Dar didesnio masto buvo Marienburgo didžiojo ekonomo prekybinės operacijos.

Jis prekiavo Flandrijoje, Anglijoje, Škotijoje, Bergene, Skonėje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kituose kraštuose, eksportuodamas javus, miltus, geležį, kailius, medieną, pelenus, dervą ir kt.

Iš užsienio pargabendavo audinius, druską, prieskonius, silkę, vyną ir kitas prekes.

Galiausiai Ordino prekybos vadovai dar skolindavo dideles sumas pinigų už procentus ir netgi užsiimdavo makleryste.

XIV a. pabaigą ir XV a. pradžią galima laikyti Ordino valstybės galybės ir klestėjimo apogėjumi.

Jokia valstybė antroje XIV a. pusėje - XV a. pradžioje neturėjo tiek daug pinigų kaip Vokiečių ordinas.

Nepaisant didžiulių išlaidų karo veiksmams, statyboms, naujoms žemėms įsigyti (1402 m. Ordinas įsigijo Noimarką), Ordino kasoje 1410 metais buvo didžiulės 150 000 sidabro markių atsargos.

Tuo tarpu Ordino valstybės miestų teisė verstis prekyba buvo nustatyta jų privilegijose, kuriose buvo užfiksuota ir jų teisė turėti savo prekyvietę.

Prekyba privalėjo vykti viešai nustatytoje vietoje, kiekvienas žymesnis miestas turėjo viešai prekybai skirtą pastatą.

Smulkioji prekyba irgi privalėjo vykti viešai ant specialių suolų arba būdelėse.

Be to, prekybos ir amatų organizavimą reglamentavo įvairūs krašto valdovo potvarkiai, nuo XIV a. 8 dešimtmečio paplito bendrų visai valstybei ar atskiriems regionams taisyklių arba krašto nuostatų (Landesordnungen) skelbimo praktika.

1386 m. didžiojo magistro potvarkiu buvo uždraustas Vorkauf - prekės įsigijimas tiesiog vietoje pas pardavėją, visos prekės privalėjo būti gabenamos į turgų.

Javus ir apynius buvo galima įsigyti tik turguje ir nustatytu laiku, iš pažeidėjų galėjo būti atimtos miestiečio teisės.

1408 m. „Nuostatai“ uždraudė rengti turgų sekmadieniais, pirkliams ir smulkiems prekeiviams (kromelninkams) buvo uždrausta laikyti savo prekes bažnyčiose ar prie jų esančiose kapinėse.

O 1427 m. „Nuostatuose“ šis draudimas buvo papildytas punktu apie tai, kad joks miestas negali turėti daugiau kaip vieną metinį turgų (jomarką) per metus.

1445 m. „Nuostatuose“ buvo nurodyta, kad bet kuriame mieste kartą per savaitę gali būti rengiamas vienas laisvas turgus, kuriame galima laisvai pirkti ir parduoti, o prekyba keliuose, priemiesčiuose ir kitose vietose buvo draudžiama.

Kaimo gyventojams buvo uždrausta prekiauti keliuose savo produktais bei pardavinėti kaimuose druską, silkę, audinius ir kitas atvežtines prekes.

Tai galėjo daryti tik smuklininkai su sąlyga, kad tai nustatyta jų privilegijose.

Iš pirmo žvilgsnio visiems vienodai taikomi reikalavimai tikrovėje negarantavo sąžiningos konkurencijos, miestai nuo XIV a. pabaigos ėmė nuolat skųstis Ordino pareigūnų privilegijomis ir savivale.

1411 bei 1414 metų Ordino valstybės luomų suvažiavimuose miestų atstovai aštriai kritikavo ir skundėsi Ordino pareigūnų ir jų valdinių įsigalėjimu krašto prekyboje.

Miestų pirklius ypač piktino Ordino žmonių privilegijos prekyboje.

Pavyzdžiui, Ordino pareigūnai nuo XIV a. naudojosi prekių pirkimo savaitiniuose miestų ir kaimų turguose savo poreikiams tenkinti pirmenybe ir netrukus tą pirmenybę „patobulino“ taip, kad supirkdavo visus į turgų atgabentus produktus ir po to padidintomis kainomis perparduodavo vidaus rinkoje ar užsienyje.

Nederliaus ar kitų nepalankių aplinkybių atveju Ordino didysis magistras uždrausdavo išvežti iš krašto javus, tačiau už tam tikrą mokestį išduodavo vienkartinius leidimus, dažniausiai tokiais leidimais naudojosi patys kryžiuočiai.

Be to, Ordino pareigūnai ir tarnautojai versdavo krašto gyventojus pirkti prekes tik pas juos, ne teisminiu keliu, bet prievarta išieškodavo skolas iš miestiečių, patys nesilaikydavo draudimo užsiimti prekyba šventadieniais ir t. t.

XV a. pabaigos - XVI a. pradžios „Nuostatuose“ atsirado keletas naujų prekybai skirtų punktų: pvz., 1482 m. buvo uždrausta škotams, anglams, olandams ir kitiems svetimšaliams bastytis su savo prekėmis po kraštą.

1503 m. „Nuostatuose“ buvo reglamentuota savaitinių turgų mažuose miestuose tvarka: turgaus dieną nuo ankstyvo ryto privalėjo būti iškelta vėliava, ir joks svetimšalis ar svečias iš kitos vietovės negalėjo pirkti javų, apynių, linų, pieno produktų tol, kol plevėsavo vėliava - teisę pirkti turėjo tik to miesto gyventojai.

Nustatytą valandą vėliavą nuleidus, prekes galėjo laisvai įsigyti kiekvienas turgaus dalyvis.

Mažiesiems miestams itin dažnai skundžiantis savo verslų ir pajamų smukimu, 1517 m. didžiojo magistro potvarkiu valstiečiams buvo uždrausta užsiimti bet kokia prekyba krašte, jiems buvo leista parduoti ar mainyti į kitas prekes tik savo ūkio produktus.

Ordino valstybės saulėlydyje prekyba ir kiti verslai išgyveno sunkius laikus.

Nuo Trylikos metų karo laikų likę Ordino įsiskolinimai samdiniams, nesėkmingi vėlesni kariniai konfliktai su Lenkija labai negatyviai veikė visą krašto ekonominį gyvenimą.

Nuolatine Ordino valstybės prekybai kenkusia bėda tapo smarkiai išplitęs plėšikavimas ir kaip pasekmė - nesaugumas keliuose, nuo ko ypač kentė mažieji miestai.

Stokodamas lėšų, didysis magistras Albrechtas bandė papildyti savo iždą įvesdamas vis naujus mokesčius ir rinkliavas, kas dar labiau sunkino verslo sąlygas.

Ieškodamas išeities, magistras 1517 m. netgi buvo sugalvojęs planą apleisti Prūsiją ir perkelti Ordiną į Fryziją (Friesland), o 1521 m. parūpino lėšų sulydęs krašto bažnyčių - tarp jų ir Klaipėdos - sidabrą.

Ordino valstybės sekuliarizacijos išvakarėse visame krašte buvo neramu, be Reformacijos sukelto religinio sujudimo, įtakos tam turėjo užtrukęs brangmetis, maisto produktų trūkumas, masinis nuskurdimas ir visų verslų nuosmukis.

Bus daugiau