Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
Klaipėdos prekybos būklė XIII-XV a.
Vienas pirmųjų apie tai prabilęs Heinrichas Roerdanszas pateikė tokius argumentus:
1) šaltiniai liudija, kad viduramžiais kiekvieno Klaipėdos užėmimo ar antpuolio metu uoste buvo grobiami ir deginami jūriniai laivai. Vadinasi, Klaipėda turėjo savo jūrų prekybą;
2) 475 metų privilegija suteikė klaipėdiečiams laisvos prekybos ir laivų statybos teises;
3) Prūsijos landtagų (krašto luomų atstovų suvažiavimų) aktuose nėra jokių duomenų apie Klaipėdos prekybos suvaržymus „senaisiais laikais“.
Klaipėdos istorijos „tėvas“ Johanas Zembrickis irgi neabejojo viduramžių Klaipėdos ekonominiu potencialu teigdamas, jog esą jau XIV amžiuje prasidėjo Klaipėdos miesto prekybos augimas, kurį lėmė patogi miesto padėtis bei ta aplinkybė, kad tik pelningos prekybos perspektyva galėjo skatinti žmones įsikurti tokioje nesaugioje vietovėje.
Klaipėda negalėjo nedalyvauti to meto prekyboje, kurią Prūsija ir Livonija tuo metu varė su Vokietija, Anglija ir Flandrija.
Vyko aktyvūs mainai tarp pajūrio miestų ir lietuviškojo užnugario, ir Klaipėda pagal galimybes juose dalyvavo.
Pirmasis tokiais teiginiais ir išvadomis suabejojo Erichas Zurkalovskis, tuo išprovokuodamas gana aštrią polemiką su J. Zembrickiu tęstinio leidinio „Altpreussische Monatsschrift“ puslapiuose.
Maža gyvenvietė prie pilies
Savo studijose jis viduramžių Klaipėdą apibūdino kaip puikioje geografinėje aplinkoje įsikūrusią labai mažą gyvenvietę prie pilies, turėjusią puikų jūrų uostą, bet ne jūrų prekybą - nes prekybą ir sykiu miesto plėtrą XIV amžiuje stabdė Ordino kovos su žemaičiais ir Lietuva.
XV amžiuje Klaipėda buvo eliminuota iš prekybos Nemunu su Lietuva, todėl Ordinas iki XVI a. nematė esant reikalinga ir naudinga įvesti jūrų muitą Klaipėdoje, kas buvo padaryta kituose Ordino valstybės jūrų uostuose.
Nesutikdamas su E. Zurkalovskio išvadomis, J. Zembrickis netrukus publikuotame straipsnyje pakartojo savo teiginį apie tai, jog Klaipėda jau nuo XIV a. buvo gana žymus prekybos punktas ir pagal galimybes dalyvavo prekyboje su lietuviškuoju ūkiniu užnugariu, ir pateikė net keliolika argumentų savo tezei pagrįsti reziumuodamas, kad jūrų prekyba Klaipėdoje egzistavo jau XV a. - tik ji buvusi nereguliari, daugiau proginė, o klaipėdiečiai buvo tik tarpininkai, komisionieriai.
Įsidėmėtina, kad J. Zembrickis prisipažino neturintis jokių konkrečių įrodymų, duomenų apie „gana žymią Klaipėdos prekybą“ XIV-XV a. ir kad jo argumentai daugiausia pagrįsti prielaidomis ir loginiais samprotavimais. J. Zembrickio teiginius aptarsime ir verifikuosime analizuodami konkrečius temos aspektus, dabar pateiksime tik svarbesnius iš jų:
1) 1390 m. taikos sutarties tekstas liudija, kad Klaipėda nuo seno buvo prekybos su Žemaitija ir Lietuva centras;
2) XV amžiuje atsivėręs prekybinis Nemuno kelias apėmė tik Pietų Lietuvą, o žymi Šiaurės Lietuvos dalis natūraliai privalėjo gravituoti į arčiausiai esančią ir patogiau pasiekiamą Klaipėdą;
3) 1475 m. klaipėdiečiams suteikta laisvos prekybos privilegija liudija tam buvus poreikį ir drauge buvo naujas impulsas Klaipėdos prekybai;
4) XV amžiuje Klaipėdos komtūro prekyba neapsiribojo vien domeno produktais;
5) jūrų muitas Klaipėdos uoste nebuvo imamas dėl to, kad įvedant šį muitą Ordino valstybėje Klaipėda dar visiškai nefigūravo šiame kontekste.
Nuolat kovojo dėl egzistencijos
Pratęsdamas polemiką, E. Zurkalovskis vėl pakartojo šaltinių analize pagrįstus savo argumentus.
Iki XVI a. Klaipėda buvo menka, nuolat kovojusi dėl savo egzistencijos gyvenvietė, duomenų apie Klaipėdos jūrų prekybą XV amžiuje labai mažai ir neaišku, ar joje dalyvavo miestiečiai.
Jis atmetė J. Zembrickio interpretaciją, esą 1475 m. privilegija Klaipėdos miestui suteikta laisvos prekybos teisė buvo naujas impulsas miesto prekybai pažymėdamas, kad prekybos teisė buvo suteikiama visoms be išimties miestų bendruomenėms ir todėl tai esąs joks konkretaus miesto prekybos lygio paliudijimas. Užbaigdamas („Altpreussisches Monatsschrift“ leidėjo pageidavimu) diskusiją.
J. Zembrickis apsiribojo teiginiu, kad nors XV a. Klaipėda buvo mažas miestas, tačiau miestiečiai privalėjo verstis prekyba, nes kitaip būtų neišgyvenę, ir vėl priminė savo ankstesniame poleminiame straipsnyje išdėstytus argumentus.
Tarpukariu svarų žodį viduramžių Klaipėdos statuso ir ekonominio potencialo klausimu tarė Kurtas Forstreuteris, Ordino ir Prūsijos kunigaikštystės prekybai Nemuno vandens keliu su Lietuva skirtoje studijoje konstatavęs, kad tik XVI a. Klaipėda pamažu tapo jūrų prekybos uostamiesčiu.
Iki tol ji tik troško juo būti.
Vidaus vandenų prekyboje upės žiotys yra svarbiausias, kertinis punktas, tačiau Nemuno atveju atsitiko kitaip: buvo sukurta kita, dirbtinė prieiga prie jūros Gilija, Deimena, Priegliumi ir Aistmarėmis.
Prekyba Nemunu pasirinko ne patogų kelią į šiaurės vakarus Rusnės upe ir mariomis, bet kelią į pietvakarius Gilija, ir tokią kryptį nustatė politiniai ir ekonominiai faktoriai.
K. Forstreuterio nuomone, būtent saugumo ir ūkinio užnugario stoka, o ne Karaliaučiaus konkurencija buvo pagrindinė viduramžių Klaipėdos menkumo priežastis, pavertusi ją pagalbiniu Karaliaučiaus uostu (Vorhafen).
Galiausiai šiam kontekste būtina paminėti dvitomę „Klaipėdos krašto ekonominę istoriją“ parengusio irgi vokiečių istoriko Gerhardo Wiloweito poziciją.
Bus daugiau
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą