Palangos bibliotekos direktorė Agnė Abramovičienė: „Kol Palanga pastatys savo Meno galeriją, biblioteka dabar užpildo šią nišą – rengiame parodas, susitikimus“

– Agne, papasakokite apie save. Kur yra jūsų gimtinė, kur gyvena jūsų tėvai? Ką jums reiškė naujo darbo ir gyvenamosios vietos pakeitimas? Ar buvote „knygų graužikė“?

– Gimiau Suvalkijoje. Etninės grupės – kapsai ir zanavykai, sudarančios suvalkiečius, skiriasi savo geografine padėtimi ir šnekta. Aš – zanavykė.

Knygų graužikė nebuvau, tačiau skaityti visada patiko. Man nebuvo didelė kančia per vasarą perskaityti visas knygas iš privalomo literatūros sąrašo. Patiko lietuvių kalbos pamokos.

Į Palangą mane atvedė likimas. Pakeisti darbą paskatino vyras. Jis man pasakė: „Eik, tau tiks.“ Baigiau Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnaziją. Studijavau Klaipėdoje, vėliau Vilniuje. Ištekėjau, darbo pasiūlymą gavau Klaipėdoje. Du metus dirbau Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Esu dirbusi muziejuje, tad kultūros srityje visada buvau.

Dabar abu su vyru dirbame Palangoje, nors joje negyvename. Gyvename netoli Klaipėdos – prie Karklės. Maži atstumai tarp miestų nesudaro jokių nepatogumų. Klaipėda nuo Palangos skiriasi. Mažas miestas nuo didmiesčio skiriasi savo jaukumu ir didesniu bendravimu. Palanga žavi ir patinka visais metų laikais. O vasarą, vengiant miesto triukšmo, reikia rinktis tinkamas gatves.

Dirbau bibliotekoje 1975–1985 metais, kai Lietuvos bibliotekų tinklas buvo centralizuojamas. Teko dirbti „Gintaro“, „Neringos“ poilsio namų bibliotekose ir sanatorinių kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ bibliotekoje (sename Kurhauze). Tai buvo tas laikotarpis, kai vasaros sezono metu, ypač kai lauke blogas oras, knygų lentynos kaip mat ištuštėdavo, o pašvietus saulei – vėl prisipildydavo. Bibliotekininko darbo krūvis tada buvo gana įtemptas.

– Kaip dabar biblioteka susidoroja su vasaros „lietumis“?

– Mūsų bibliotekos darbo specifika skiriasi nuo kitų miestų. Mes aptarnaujame vietinius žmones ir miesto svečius. Turime ir nuolatinių skaitytojų, kurie kasmet atvykę į kurortą aplanko mus. Mūsų darbuotojų atostogos ribotos, rugsėjis būna kitoks. Vaikų atostogos – darbymetis, nes vaikai ateina ir renkasi knygas pagal sąrašą.

Kol Palanga pastatys savo Meno galeriją, biblioteka dabar užpildo šią nišą. Parodas renkamės patys arba mus susiranda autoriai. Dar ir dabar bibliotekoje veikia paroda, kurią pasiūlė resocializacijos centras Vilniuje – tai procesas, kai siekiama sėkmingai integruoti į visuomenę asmenis, sugrįžusius iš įkalinimo vietų.

Artėjančiuose „Palangos dienų“ ciklo renginiuose pristatysime žemaičio prof. Igno Končiaus ir prof. Viktoro Ruokio leidinį „Palangos kraštas 1925 m.“ Tai labai svarbus leidinys – jį pristatysime ir perleisime.

Šie metai paskelbti kanklių metais. Biblioteka surengs kanklių parodą. Rengiamės ir Gerardo Bagdonavičiaus parodai. Jis – šiaulietis, gimęs 1901 m. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Rusiją. Grįžęs į Šiaulius studijavo dailę, mokė jaunąją kartą. Pedagogas, dailininkas ir fotografas paliko neįkainojamą palikimą – jo etnografiniai piešiniai ir urbanistiniai peizažai šiandien turi didelę istorinę vertę. Palangiškiai ir kurorto svečiai turės puikią galimybę pasigrožėti Palangos vaizdais. Paroda veiks du mėnesius.

Biblioteka taip pat rengia susitikimus ir su rašytojais.

– Pamenu, Anapilyje yra tekę poilsiautojams kartu su kolegomis vesti knygų apžvalgas. Jose, be klausytojų, ateidavo pasiklausyti ir „sekliai – morkos“. Mes taip juos ir vadindavome. Dabar, atrodo, žodis jau nieko nebebijo. Ką galėtumėte šiuo klausimu pasakyti – ar iš tiesų „cenzūros“ nebėra?

– Absoliuti laisvė dirbti savo darbą. Mes esame 27 žmonių komanda. Bibliotekoje darbuotojų kaita maža. Turime unikalią kraštotyros kolekciją. Ji tampa šaltiniu rengiant etnokultūros metraštį, ruošiant publikacijas, pranešimus, dalyvaujant konferencijose.

Ne taip seniai palangiškiams buvo pristatytas ketvirtasis etnokultūros metraštis „Palangos langai“. Kęstutis Rudys (buvęs bibliotekos direktorius) ir Bronislava Spevakovienė yra vieni iš šio leidinio sudarytojų.

Tačiau bibliotekos patalpose nėra atskiros lentynos, kurioje būtų įamžinti čia dirbusių žmonių veidai. Tai nebūtina. Svarbiausia, jog jie pasiliko bibliografiniuose leidiniuose, žmonių atmintyje ir šiandienos bibliotekos gyvenime.

Turime interneto skaityklą, kur mūsų darbuotoja visada mielai padeda palangiškiams ar poilsiautojams susigaudyti technologinėje aplinkoje. Mažomis grupelėmis vedami ir skaitmeninio raštingumo mokymai.

Juk biblioteka – tai žmonijos išminties vieta. Joje – knygos, tekstai ir kartu naujausios technologijos. Prašome, ateikite – būsite visada laukiami.