Kodėl šišioniškių vertybės neatsidūrė muziejuose?

Ilgą laiką Klaipėdos kraštotyros muziejaus vardu vadinta institucija Mažosios Lietuvos muziejaus vardą gavo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. O Mažosios Lietuvos etnografinio regiono vardas dar ir dabar ne visiems šalies gyventojams žinomas. Kaip muziejuje sekasi puoselėti šio regiono vertybes?

Mažoji Lietuva, arba Klaipėdos kraštas, Prūsų Lietuva - etnografinė Lietuvos sritis, esanti Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupyje ir apimanti Kuršių neriją, Šilutės ir Klaipėdos rajonus, pietinę Tauragės apskrities dalį.

Neįtikėtina, tačiau tiesa, kad daugelio žmonių sąmonėje Mažosios Lietuvos kraštas vis dar įsirašęs kaip Žemaitija. Vis dar nesugebama, o gal nenorima išgirsti, kad yra Mažoji Lietuva, kurioje gyveno šišioniškiai, dar vadinami lietuvininkais, kartais vokietininkais, klaipėdiškiais, o patys prisistato memelenderiais.

Neįtikėtina, tačiau tiesa, kad daugelio žmonių sąmonėje Mažosios Lietuvos kraštas vis dar įsirašęs kaip Žemaitija.

Iki pat šiol paskui Mažąją Lietuvą driekiasi šleifas, tarsi ji būtų vokiška. Daug kam vis dar atrodo, kad Lietuva čia egzistavo tik Liudviko Rėzos laikais, o paskui - jau ne.

Galbūt šišioniškių kalbos išnykimas lėmė tokią nuostatą? Juk Mažosios Lietuvos gyventojų, kalbančių savo kalba, mes dabar jau nesutinkame gatvėje ar parduotuvėje, kaip kad galime sutikti ir išgirsti sava kalba kalbančius žemaičius ar dzūkus.

Žinia, Antrojo pasaulinio karo metu šio krašto gyventojai turėjo pasitraukti. Jų namuose įsikūrę kareiviai viską niokojo, naudojo savo reikmėms. Todėl surinkti Mažąją Lietuvą reprezentuojančius eksponatus itin sudėtinga, nes jų išliko labai nedaug.

Surinkti Mažąją Lietuvą reprezentuojančius eksponatus itin sudėtinga, nes jų išliko labai nedaug.

Sovietmečiu, kai muziejus vadinosi Kraštotyros muziejaus vardu, buvo surinkta labai daug eksponatų iš Žemaitijos ir kitų regionų. Rinkti ir saugoti Mažosios Lietuvos gyventojų daiktus gi buvo draudžiama, teigiant, kad čia viskas vokiška.

Net Rumšiškių liaudies buities muziejuje, į kurį dar aštuntame dešimtmetyje iš šio regiono buvo atvežta pelkininko sodyba, ekspozicija joje atidaryta tik prieš metus. Taip nutiko todėl, kad buvo didžiuliai trukdžiai rinkti eksponatus.

Vis dėlto Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje yra įrengta viena salė, kurioje pristatoma šio regiono buitis. Kokie daiktai lietuvininkų namuose buvo ypač saugomi ir vertinami?

Lietuvininkų namuose ypač buvo saugomos ir vertinamos baltos staltiesės. Vienuose namuose jos buvo austos, kituose „štykiuotos“ (siuvinėtos).

Labai ypatingą baltą staltiesę su nėriniais per vidurį išsaugojo ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejui padovanojo šio krašto šviesuolis, Kisinių kapinių šventės inciatorius ir daugelio kitų iniciatyvų autorius Helmutas Lotužis.

Jis paaiškino, kad lietuvininkai baltą staltiesę vadina šventadienio drobule.

Ji būdavo patiesiama ant stalo šeštadienį vakare. Prie balta drobule užtiesto stalo susirinkdavo visa šeima ir melsdavosi. Tokia buvo šio krašto tradicija - surinkimininkų pamaldos.

Stalas šišioniškių namuose būdavo kaip altorius, prie jo vykdavo daugelis apeigų, ritualų.

Prie stalo būdavo pinami ir advento vainikai, kurie Mažojoje Lietuvoje buvo labai saviti.

Todėl stalas, uždengtas autentiška H. Lotužio padovanota šventadienio drobule, yra ir mūsų muziejaus Etnografinės ekspozicijos širdis.

Pažymėtina, kad šis eksponatas yra liaudies meno baltosios tekstilės pavyzdys - tikras šedevras, nes šio krašto moterys pasižymėjo ypatingu kruopštumu.

Kalbant apie rankdarbius, Mažosios Lietuvos regiono kostiumą dabar jau daugelis atpažįsta iš moteriško aksesuaro - delmono. Kokią vietą muziejuje užima šie rankdarbiai?

Apskritai lietuvininkių moterų rankdarbiai - tai aukštasis pilotažas, meistriškumo mokykla. Įdomu tai, kad tą kruopštumą, sąžiningumą šio krašto moterys yra paveldėjusios. Bandydamos atkurti savo močiučių, promočiučių rankdarbius, jos sukuria naujus šedevrus.

Muziejuje turime labai gražią Mažosios Lietuvos regiono delmonų kolekciją. Įdomu, kad delmonų tradicija turi daugiau bendrumų su skandinavais nei su gretimu Žemaitijos regionu.

Būtent skandinavų moterys man atsakė į klausimą, kodėl delmonai neatgyja, kodėl šio krašto moterys, merginos jų nenešioja dabar. Skandinavės sakė, kad taip gali būti todėl, kad delmoną galima nešioti tik išsaugotą iš praeities arba pačiai pasisiūti ir išsisiuvinėti. Šis aksesuaras negali būti parduodamas.

Nematerialaus kultūros paveldo sąvade viena po kitos registruojamos įvairios gyvosios tradicijos. Kokią Mažosios Lietuvos regiono gyvąją tradiciją jūs išskirtumėte?

Man atradimas buvo gotišku raštu parašytos senosios giesmės, kurios iki šių dienų yra perskaitomos ir skamba liuteronų bažnyčiose, šventėse.

Tai rodo ypatingą šio krašto žmonių santykį su knyga, su gotišku raštu, su dvasiniu paveldu.

Nors šišioniškiai nekalba savo kalba, bet vis dar skaito gotišką raštą. Pažymėtina, kad gotišką raštą skaito gana jauni žmonės, kuriuos skaityti ir giedoti unikalias liaudies giesmių melodijas dažniausiai išmokė oma (močiutė). Tai yra šio krašto gyvoji tradicija.