Kristina Norvilė: „Kultūra man yra ir kasdienybė, ir šventė“

Kristina Norvilė - aktyvi kultūros lauko asmenybė, ne tik rašanti eilėraščius, bet ir surengusi debiutinį savo poezijos pristatymo vakarą. Ji prisidėjo prie įvairių Klaipėdos kultūrinių projektų įgyvendinimo, sulaukusių puikių įvertinimų. Kartu su VšĮ „Coda“ vadove I. Briazkalovaite Lietuvoje pristatė naują meno rūšį: vertikalų šokį, kurio techniką įvaldė I. Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas. Taip pat K. Norvilė - vertikalaus šokių projektų „Kalbantis bokštas“ ir „Giedanti Vydūno upė“, nominuotų „Padėkos kaukei“, idėjų bendraautorė.

Papasakokite apie savo profesiją. Tai tik profesija ar natūralus gyvenimo būdas?

Mano profesija, kuri įrašyta KU diplomuose, yra lietuvių kalbos filologė su teatro režisūros pakraipa bei literatūrologija. Paraidžiui pagal turimą profesiją greičiausiai niekada ir nedirbau, bet dėstytojų Vytauto ir Veltos Anužių įskiepyta meilė teatrui, scenai, gyvam ir nesumeluotam emocijų transliavimui giliai manyje įleido šaknis, ir tikiu, kad niekada neapleis. Turbūt dėl tos meilės ne tik teatrui, bet ir jame dirbantiems žmonėms, jau du kartus dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuris mane augino ne tik kaip kultūros projektų rašymo specialistę, bet ir leido išbandyti koncertų ir spaudos konferencijos vedėjos amplua.

Antrą kartą grįžau dirbti ir į Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrių, kuriame galiu pačiupinėti visas kultūros sritis, žinoma, labiau iš administracinės pusės, ne kiek iš kūrybinės. Bet net ir čia turiu veiklų, kuriose ryšys su teatralais puoselėjamas toliau - tai „Padėkos kaukių“ komisijos darbo kuravimas.

Kultūra man yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Mėgstu lankytis įvairaus spektro renginiuose: dramos, muzikiniuose, šokio spektakliuose, koncertuose, parodose, edukaciniuose užsiėmimuose. Kartais atrodo, kad manyje gyvena besotis vaikas, kuriam pradžiuginti ir nuraminti reikia itin plačios kultūros įvairovės, o labiausiai - kuriančių žmonių bendruomenės, nes jie kitokie, jie - savi. Būdama šalia jų, aš jaučiuosi laiminga ir įsikvepiu kurti pati.

Kas jums yra kultūra kaip žmogui, kaip klaipėdietei? Ar pakanka kultūros Klaipėdoje?

Kultūra man yra ir kasdienybė, ir šventė, o kartais liudijimas nepatogių tiesų, apie kurias lengviau kalbėti pasitelkus metaforas. Manau, kad kultūros Klaipėdoje iš tiesų pakanka. Klaipėdoje mes turime gausą skirtingo spektro renginių, o ypač vasaros metu, tad, norint visur suspėti, turi itin skrupulingai planuotis laiką ir rinktis, nes tikrai būna tokių penktadienio vakarų, kurių metu vyksta net trys dėmesio verti renginiai, o fiziškai gali nueiti tik į vieną.

Turtingi esame ne tik renginių, bet ir kūrėjų-asmenybių, kurių dėka miestas turi Tarptautinį violončelės festivalį, vienintelę Lietuvoje ir Baltijos šalyse vertikalaus šokio atlikėją ir kūrėją Ingą Briazkalovaitę, Klaipėdos jaunimo teatrą, unikalų nematerialaus kultūros paveldo festivalį „Lauksnos“ bei Klaipėdos festivalį elinge. Man būna iš tiesų labai liūdna ir pikta, girdint kitų žmonių komentarus, kad neva Klaipėdoje trūksta kultūros. Kartais tiesiog norisi juos paimti už rankos ir nusivesti tą kultūrą parodyti.

Kokia jūsų veiklos sritis Kultūros skyriuje?

Kultūros skyriuje esu atsakinga už kultūros rinkodaros koordinavimą bei komunikavimo programos įgyvendinimą mieste, kultūros ir meno projektų dalinio finansavimo konkurso administravimą ir sutarčių rengimą, stipendijų konkurso administravimą ir sutarčių rengimą, viešuosius pirkimus, „Padėkos kaukių“ komisijos darbo kuravimą, posėdžių protokolų rengimą, miesto gyventojų bendrosios kultūros būklės statistinių stebėjimų organizavimą, jų pokyčius ir raidos tendencijų analizę, atsakymų suinteresuotiems asmenims kultūros klausimais rengimą.

Kokiose dar srityse, neskaitant jūsų darbinės veiklos, jus galima sutikti?

Dalyvauju Klaipėdoje rašančių žmonių bendruomenės veiklose, kurias kuruoja rašytoja Sondra Simanaitienė. Nors šios bendruomenės susitikimai pastaruoju metu gana reti, bet būtent jie man suteikė drąsos pristatyti savo poeziją didesniam klausytojų ratui.

Nuo šios vasaros pradėjau vesti humanistines santuokų ceremonijas organizacijoje „Taip kitaip“, kurių dėka vėl galiu būti „scenoje“, liudyti dviejų žmonių meilę bei kurti.

Be kultūrinių veiklų, mane galima sutikti ir sporto renginiuose. Mėgstu prasibėgti „Vilties bėgime“ ir „Šventos Magdalenos naktyje“, prasiminti dviračiu miško takais iki Juodkrantės. Kultūra - pakylėja, o sportas - įžemina. Derinant šias dvi veiklas pavyksta išlaikyti šiokį tokį gyvenimo balansą.

Esate parašiusi bei planuojate išleisti debiutinę eilėraščių knygą. Apie ką ji?

Mano eilėraščių knyga „Kelias link šviesos“ - pirmiausia apie santykį su žmonėmis, aplinka, su pačia savimi, apie buvimą moterimi, mama, vidinius pokyčius ir atradimus ir, žinoma, apie meilę. Knygą sudarys trys dalys: „Savasties paieškos“, „Gyvenimo ir gamtos paralelės“, „Moteris ir vyras“. Joje bus sudėti 84 eilėraščiai, parašyti per pastarąjį dešimtmetį. Tai - intymioji lyrika, kurioje daug asmeninės patirties.

Kada ir kokiomis aplinkybės jus aplanko įkvėpimas? Sakoma, kad kūrybos imasi žmonės, patyrę didelių išgyvenimų...

Rašyti eiles pradėjau pradinėse klasėse. Po to buvo ilga tylos pauzė, kurią nutraukė pusmečio studijos Anglijoje ir ten patirta meilė. Būnant santuokoje vidinis radijas vėl užtilo, o transliuoti pradėjo tik po skyrybų. Dažniausiai įkvėpimas mane aplanko tada, kai per kraštus srūva emocijos, braška vidinės mano emocinės talpyklos siūlės. Tik popieriuje išguldžius jausmus, vidus išlengvėja ir nurimsta.

Kartais eilėraščių eilutės pradeda tekėti vairuojant mašiną, ir tenka sustoti kelkraštyje, kad spėtum pagauti mūzą už rankos.

Naujausio parašyto eilėraščio eilutė „Išdainuok man savo ilgesį“ galvoje suskambėjo naktį ir dienos metu vėl sugrįžo priminti apie save tam, kad gimtų eilėraštis.

Vizualiojo meno kūriniai yra ne kartą mane paskatinę rašyti: keli Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai, skirtingų autorių fotografijos, dukters Vasarės piešiniai, vieno panevėžiečio keramiko darbas.

Įkvėpimo šaltiniu tampa ir kitų autoriai eilėraščiai, gamtos vaizdai, atsitraukimas nuo žmonių.

Man rašymas - tai savotiška terapijos forma, gydanti ir raminanti mane, leidžianti išsisakyti apie tai, kas skauda, ir tokiu būdu atliepti skaitančiojo patirtis bei padėti gyti jo žaizdoms.

Pritariu nuomonei, kad sunkių išgyvenimų patyrę žmones įgyja gylį ir turi daugiau ką pasakyti už tuos, kurie gyvena šiltnamio sąlygomis. Nebūtinai skaudžios patirtys veda į nušvitimą ir kūrybą, bet būna ir taip. Aš ir pati dažniau rašau eiles dėl to, kad skauda. Nors yra mano eilėraščių, gimusių ir iš didelio džiaugsmo bei euforijos, bet tokių - ženkliai mažiau. Aš sąmoningai renkuosi kalbėti apie emocinius iššūkius, kuriuos patiriu, ne tik savo eilėraščiuose, bet ir tekstuose, kuriais dalinuosi savo socialinėje erdvėje. Man svarbu padrąsinti žmones kreiptis pagalbos, kai jiems skauda sielą.

Esate prisidėjusi prie garsių kultūrinių projektų įgyvendinimo. Papasakokite apie juos. Gal ruošiami ir nauji?

Vertikalaus šokio projektai „Kalbantis bokštas“ ir „Giedanti Vydūno upė“ yra vieni svarbiausių kultūros projektų, prie kurių įgyvendinimo esu prisidėjusi. 2017 m., pirmą kartą dirbant Muzikiniame teatre, kartu su baleto artiste Inga Briazkalovaite ir režisiere Rūta Bunikyte sugalvojome konceptą, tinkantį įprasminti 30 metų teatro sukaktį. Inga labai norėjo nestandartiškai šokti, Rūta - generavo siužetines ir tematines projekto gaires, o aš parašiau projektus bei suvedžiau atlikėjus su vertikalaus šokio Europoje pradininke ir mokytoja, olandų trupės Bencha Theater steigėja Rachel Melief. Tai buvo absoliučiai idėjinis projektas, nes ilgą laiką dirbome nebūdami tikri, ar tikrai pavyks jį įgyvendinti dėl lėšų trūkumo.

Bet visa kūrybinė komanda degė noru Klaipėdai pristatyti vertikalų šokį, ir mums pavyko. Juo labiau kad tai vyko ant šiuo metu rekonstruojamo teatro nugriautos sienos, kur anksčiau buvo mašinų stovėjimo aikštelė. Ta siena šokio projekto vaizdo įrašo dėka liks pažini ateinančioms kartoms.

Jaučiuosi be galo dėkinga tuometiniam teatro direktoriui Jonui Sakalauskui, uždegusiam žalią šviesą projekto įgyvendinimui, ir buvusiam Kultūros skyriaus vadovui Narūnui Lendraičiui, padėjusiam gauti trūkstamą finansinę paramą projektui iš privataus sektoriaus.

Susidūrėme su begale iššūkių ne tik dėl finansų, bet ir dėl saugumo reikalavimų atitikimo, nes šokėjus I. Briazkalovaitę ir A. Liškauską, pasikabinusius virvėmis ant sienos ir šokančius be šalmų, po ilgų diskusijų sutiko apdrausti tik viena kompanija. Pasirodymo metu Linarto Urniežiaus sukurtų 3D videoprojekcijų dėka žiūrovai išgyveno skrydžio pojūtį. Viską atpirko tūkstantinės žiūrovų minios šūksniai, aplodismentai bei džiaugsmo ašaros.

2018 m. sekė kitas vertikalaus šokio projektas - „Giedanti Vydūno upė“, vykęs Klaipėdos laivų statyklos teritorijoje. Buvau šio projekto idėjos autorė. Po projekto „Giedanti Vydūno upė“, kuris buvo nominuotas už komandinį darbą „Padėkos kaukių“ apdovanojimuose, mano keliai su Inga išsiskyrė. Buvo skaudu, bet teko paleisti vertikalų šokį, nes įgūdį šokti išlavino Inga, o aš - tik administravau procesą.

Įsteigiau savo įmonę bei surinkau oro akrobatus, norinčius mokytis vertikalaus šokio ir įgyvendinti vertikalaus šokio projektą „Prometėjo švyturys“. Deja, Lietuvos kultūros taryba priėmė sprendimą mano projekto nefinansuoti, argumentuodama, jog Lietuvos kultūros rinka per maža ir joje pakanka vienos vertikalaus šokio atlikėjos. Projekto „Prometėjo švyturys“ idėja ir verte - neabejoju. Tikiu, kad ir jam ateis savas laikas. O dabar visus savo kūrybinius įgūdžius ir resursus investuoju į debiutinės poezijos knygos leidybą.

Būtų įdomu išgirsti ir apie jūsų atžalas.

Viena pati auginu du vaikus: 14-os metų dukrą Vasarę ir 12-os metų sūnų Germantą. Vasarė yra labai gili, jautrios ir kūrybiškos sielos mergaitė. Minėtos savybės jai leidžia skleistis dailės srityje, bet kiša koją kitų disciplinų mokymosi procese. Su tuo ir šiandien turime daug iššūkių, bet mažai įrankių tuos iššūkius spręsti. Germantas yra labai azartiškas, mėgstantis pergales vaikas, kuris turi savo požiūrį į pasaulį, dėl kurio mūsų nuomonės ne visada sutampa.

Abu vaikai man yra patys didžiausi besąlygiškos meilės mokytojai, padėję sumažinti mano ego. Jų dėka pajutau vidinę pilnatvę, turiu patį didžiausią stimulą judėti pirmyn ir stengtis būti tokiu žmogumi, kokiu noriu matyti juos užaugusius.

Dažniausiai mūsų vaikų problemos yra tų mūsų vidaus dalių atspindys, kurių nenorime sau pripažinti esant. Yra velnioniškai sudėtinga save keisti ir auginti, duok Dieve, bent po milimetrą per metus. Bet kai tai pavyksta - šventė dviguba, nes tas pokytis atsispindi ir mano vaikuose.

Kas jums yra gyvenimo prasmė?

Turbūt didžiausia mano gyvenimo prasmė ir yra vaikai bei kūryba.

Didžiausia svajonė?

Labiausiai svajoju apie padidintus išminties ir kantrybės resursus, kurie padėtų išgyventi vaikų paauglystę ir leistų su jais sukurti emociškai tvirtą santykį bei juose išugdyti atsakomybę bei savarankiškumą.

Aš tvorų jau nebestatau: tik tai tyliai griaunu pilis, tas iš cukraus vatos kibios. Įdėmiai aš klausausi rudens, rinkdama vėl savąsias dalis nuo švelniausios iki grubios. Visuose esu tik tai tiek, kiek pati sau esu pažini: be aprėdų, su siela nuoga. Širdimi noriu aš prisiekt, kad galiu būti sau dosni net tada, kai kitiems - bloga.