Galima išvysti, kaip veikia prieš tūkstantį, o gal ir daugiau metų pačioje Klaipėdoje įrengta paleoastroniminė stebykla su specialiai tam tikrais azimutais sustatytais akmenimis. Tai įvyksta tik saulei tekant ir tik keturis kartus per metus.
Dukart – rudens ir pavasario lygiadienių, kartą – vasaros ir žiemos saulėgrįžos rytais. Visus kartus esu buvęs, tikrinęs ir ne kartą.
Stebuklą susikuriame. Magijos čia nėra. Susiduriame su archajiškos prigimties mokslu; kartos į kartą perduotų stebėjimų, patirties, žinių archeologiniu, kultūros paminklu.
Vadinasi jis Pur̃malių paleastronominė stebykla. Vienintelė, išlikusi nesuardyta visoje Lietuvoje.
💬
„Purmalių alkvietė, dangaus šviesulių stebykla verta daug detalesnių archeologinių tyrimų, nes ji – unikali. Šis kuršių palikimas mus nukelia į laikus, kai gyveno žyniai, o laikas žmogui buvo išsilaikymo, t.y., išgyvenimo priemonė, nes reikėjo žinoti, kada sėti, kada pjauti, kad nugali tamsa, kada – šviesa.
Dabar pinigai tapo išsilaikymo priemone. Senovėje vietoje pinigo buvo saulė, žvaigždės, mėnulis“, - yra man pasakojęs Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, muziejininkas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.
Šalia stebyklos įrengtas kuršių piliakalnis, o jo papėdėje teka ypatingas, mūsų senolių prietarų, papročių pasaulyje išties stebuklingu laikytas upelis: Pur̃malė. Jo šaltiniuotame vandenyje galima praustis pavasario lygiadienį.
Atlikti ritualą, mat upokšnis sruvena prieš saulę. Kitaip – iš vakarų į rytus, į saulėtekį. Tokių upelių - palyginti reta: absoliuti dauguma teka į vakarus.
Purmalių paleoastronominė stebykla įrengta vėliausiai I-ojo tūtstantmečio pradžioje, kai čia gyveno Pilsoto žemės kuršiai.
O gal ir dar anksčiau.
Pirmasis ir kol kas vienintelis šiuo unikaliu protėvių paminklu susidomėjęs archeologas - dabar jau 80-metis Klaipėdos universiteto rektorius emeritas, akademikas, profesorius hab. dr. Vladas Žulkus. Klaipėdietis. Jam talkino žymus šalies etnokosmologas prof. dr. Libertas Klimka. Vilnietis.
Prieš 40 metų mokslininkų tandemas kuršių senovės gyvenvietės pakraštyje, vakarinėje Dangės upės terasoje pastebėjo keistą struktūrą, kuri nepriminė natūraliai gamtos suformuoto darinio. Lomą.
Ją lanku juosė žemių pylimas, o pačioje aikštelėje slūgsojo didoki akmenys. Jie ir sukėlė smalsumą, nes aplinkui daugiau nebuvo jokių ledyno sustumtų riedulių. Į amfiteatrą primenančią aikštelę jie buvo atgabenti specialiai.
Sudėti puslankiu, ir visi – rytų, petryčių pusėje, o didysis – vakarinėje.
Pasaulyje rasime daug išlikusių arba žinomų paleastronominių stebyklų, kuriose panaudoti akmenys (melhirai). Žymiausias – Stounheindžas, bet yra ir daugiau. Nesiplėsiu.
1986 m. ir 1990 m. alkvietėje buvo vykdyti V. Žulkaus vadovaujami žvalgomieji archeologiniai tyrimai.
Paaiškėjo, kad didysis akmuo specialiai skaldytas (jo atplaišų rasta greta, po velėna), o į aikštelę sunešta dar daugiau, mažesnių riedulių, dalis kurių galimai buvo sudėti tam tikra tvarka.
Ten pat aptiktas ir 1986 m. archeologinėje ataskaitoje amuletu įvardytas žvėries iltinis dantis, ugniavietės, stulpų arba kuolų žymės.
Nuėmus velėną į akis krito, jog visa loma išklota mažesniais akmenukais, tarsi grindinuku, kurio dabar plika akimi nebesimato.
Dar viena įdomybė: pagonišką šventvietę bandyta, kaip tai paikai bei kvailai beskambėtų, „išjungti“, „neutralizuoti“: į didįjį akmenį įkaltas metalinis kryžius.
Jo nebėra, bet liko skylė ir geležinė kilpa joje. Krikščionys (taisyklė: katalikai) niekaip negali gyventi šalia sakralių kultūros paveldo paminklų, senesnių už jų pačių tikėjimą tūkstančius metų... Reikia naikinti, gadinti, slėpti.
Kaip tai yra apgailėtina ir buka!
Grįžkime prie tyrimų. Taigi, atlikus geometrinius apskaičiavimus buvo nubraižyta teorinė schema.
Pagal ją akmenų sistema leidžia tiksliai nustatyti bent keturias itin svarbias kalendorines šventes: pavasario lygiadienį (kovo 20-21 d.), Rasos (Joninių) šventę, arba vasaros saulėgrįžą (birželio 21-23 d.), rudens lygiadienį (rugsėjo 21-23 d.) ir žiemos saulėgrįžą, arba Kalėdas (gruodžio 21-23 d.).
Terasos aikštelės vakarinėje dalyje stūkso didžiausias akmuo, kurį galima vadinti atraminiu. Už keliasdešimties metrų nuo jo į rytus ir petryčius – puslankiu išsdėstę dar 5 akmenys, o vienas slūgso vakaruose, gyvenvietės dalyje (neiškios kilmės duobėje).
Tad sistemai priklauso dabar išlikę mažiausiai 7 akmenys, kurių galimai būva ir daugiau.
Vieta stebyklai įrengti ne atsitiktinai pasirinkta aukštumoje, nes nuo jos buvo galima matyti rytinį dangaus skliautą, horizontą ir saulės tekėjimą virš jo.
Dabar tai padaryti komplikuoja panoramą užstojantys medžiai, tačiau ir pro jų šakas prasiskverbia spindintis tekančios saulės diskas.
Teorinę schemą tikrinau gyvai. Iki manęs niekas to nebuvo daręs. Eksperimentai truko gal penketą metų. Viskas veikė.
Fotofiksuota, filmuota medžiaga (intervalais pažymint laiką ir taip susegmentuojant saulės patekėjimą nuo horionto iki akmens pozicijos bei už jo) yra perduota Klaipėdos universiteti Baltijos regiono istorijos ir archeologijos intsitutui).
Tiek per pavasario, tiek per rudens lygiadienius nuo atraminio akmens žiūrint tiesia linija į du vienas šalia kito esančius būtent šiuos gamtos virsmus žyminčius amenis (žr. schemą) saulė patekės virš jų. Po savaitės ji tekės jau šone.
Tad ši pozicija leidžia tiksliai nustatyti, kada stoja lygiadienis bei dienos pradeda arba ilgėti (pavasarį), arba trumpėti (rudenį).
Analogiškai veikia ir kiti akmenys: tiesia linija stebint saulėtekį šis dangaus šviesulys kasmet pateka virš tam tikrų akmenų per vasaros ir žiemos saulėgrįžas.
Šie stebėjimai turėjo ir praktinę reikšmę. Ne pagal apgaulingas oro sąlygas, o pagal astronominius dėsnius nustatyti, kada jau prasideda kalendorinis pavasaris, su juo – sėja, o kada jau laikas nuimti derlių pirmiausiai buvo itin svarbūs ūkininkaujant.
Bet yra ir dvasiniai aspektai: tokios stebyklos pirmiausiai būdavusios apeigų, ritualų vieta: esą žmonės pagal saulės kryptis orientuodavosi aukodami, laidodami.
Iš profesoriaus V. Žulkaus gavau jo asmenines tyrimų ataskaitas. Lobynas! Komentaruose parodysiu tik dalį dviejų sezonų archeologinės ekspedicijos fragmentų. Bene žaviausias epizodas: profesoriui talkino vietiniai, Purmalių gyvenvietės (ten prieškariu buvo dvaras ir galinga plytinė) vaikai. Tokia praktika anuomet buvo dažna: reikėjo darbo rankų.
O jei geriau įsižiūrėsite, netruksite pastebėti, kad kuršių senovės gyvenvietę Purmalių berniukai pavertė futbolo aikštele. Matyti iš medžių kamienų sukonstruoti rąstai.
Dar vieną galimai analogišką paleoastronominę, kuršių laikus menančią stebyklą žinau netoli Nagarbos piliakalnio (Kretingos r.).
Deja, ten akmenų struktūra yra sunaikinta: rieduliai – išstumdyti, šalia XX a. pr. įrengta katalikų maldos vieta (dabar virtusi religinių abrozdų sąvartynu, vadinamu Erškėtyne), ir šių žemių autochtonų, baltų vikingų palikimas – negrįžtamai sunaikintas.
Nepatikrintų ir galimai klaidingai interpretuojamų spėlionių apie kitą stebyklą su akmenimis yra Salantų miesto (Kretingos r.) pakraštyje, Salanto upės terasoje pūpsančiame vadinamajame Kregždinkalnyje.
Neabejotinai į Purmalių panašių objektų būta ir daugiau. Melioracija.
Akmenskaldystė. Krikščioniškas trigrašis. Kiti veiksniai lėmė, kad dabar liko paskutinis mohikanas: Purmaliai.
Šalia paleoastronominės stebyklos-alkvietės stūkso kuršių Purmalių piliakalnis. Kai kurie mokslininkai jį sieja su 1253 m. balandžio 4 d. Pietų Kuršo dalybu akte paminėta Mutenės pilimi.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą