Kuršių Sachara. Giedančios kopos

Taip paslaptingai savo kultinėje knygoje „Lietuvos Sahara. Neringos gamta ir žmonės“ (1937 m., Klaipėda) rašė žurnalistas Juozas Pronskus (1893-1984). Mūsų nerijos kopos išties „rūksta“. Ir net... dūzgia.

Vis labiau smėliakalnių keteras šiaušiantys rudens vėjai yra palankiausias metas aplankyti magiškosios Kuršių nerijos smėlynus ir pabandyti išgirsti mitinį tūkstančio balsų chorą.

Tik, deja, mes jau niekada neberegėsime tos Šiaurės Sacharos, kuria klajojo nuotykių ištroškę poilsiautojai prieš Antrąjį pasaulinį karą. 

Tada Kuršių nerijoje dar buvo išlikę neaprėpiami baltųjų, arba keliaujančiųjų kopų plotai su aukščiausiais, 60-70 metrų siekiančiais plikais smėliakalniais.

Tai buvo tokie įspūdingi reginiai, jog į birius smėlynus vienas po kito traukė garsiausi Rytprūsių fotografai - atvirukų leidėjai. 

Jie stengėsi, troško įamžinti visokias kopas. Ne tik giedrą, saulėtą dieną su cukraus vatos baltumo puriais debesėliais. Jie ėjo ir per audras, ir naktį, mėnesienoje. Medžiojo kuo įvairesnius, ne iki nuobodulio saldžius vaizdus.

Kuršių nerijos kopas fotografavę prieškario fotografai įamžino tokius vaizdus, kurių dabar nebeišvysi.

Patys tikriausi prieškario Kuršių nerijos smėliakalnių metraštininkai, kopų karaliai nidiškis Paulis Isenfelsas (1888-1974) bei iš Karaliaučiaus atvykdavęs Fritzas Krauskopfas (1882-1945). 

Jų tarpusavio profesinė konkurencija verta susižavėjimo, nes tokiu būdu pasaulį išvydo viena už kitą įspūdingesni, stiklo plokštėse savotiškai įkaltintų, amžiams sutramdytų kopų vaizdai. Juose – ir karvių bandos, ir tarsi beduinai pozuojantys keliautojai, vorele į smilčių kalną lipantys turistai...

Na, J. Pronskaus pirmą kartą 1923 m. išleista knyga „Lietuvos Sahara. Kuršių Užmaris“ turėjo tapti turistiniu afrodiziaku tautiečiams iš Didžiosios Lietuvos. 

Nemačiusiems kopų. Kuršių Saharos. Galbūt todėl autorius su tokia meile apdainavo kopkalnius, jiems priskirdamas ir kone stebuklinių savybių: aprašė neįtikėčiausius kopų garsus įvairiose pasaulio vietose bei tikino, jog tokius pačius ar panašius garsus galima išgirsti ir mūsų nerijoje.

Tuo, beje, teko įsitikinti ir šių eilučių autoriui: atvirose baltųjų kopų vietose, siaučiant audrai, girdėti gal ne giedojimas, o bet į bičių avilio dūzgimą panašus garsas.

J. Pronskus vardijo, jog pagarsėjusi savo giesmėmis yra Kalifornijos dykuma prie Meksikos: esą ten nugrimzdęs vienuolynas, ir skambant varpams ima giedoti smiltys. O Pietų Afrikoje esama smėlio, kuris, anot autoriaus, „tikrai juokiasi“. Čilėje smėlis suokia. O Afrikos Sacharoje – rauda ir dejuoja. Žinomos ir staugiančios kopos Havajų salyne.

„Anglų gamtininkas Hugh Miler rado giedančias kopas ant salos Eigg, Hebridų sayne. Skykį jam keliaujant dykuma, staiga aplinkui prasidėjęs tikras pragaro spektaklis. Pasigirdo šnypštimas, švilpimas. Atrodę, lyg viso pasaulio padaužos būtų susirinkę pasiausti.

Esama giedančių kopų ir Europoje, ir Baltijos pakraščiuose. <...> Kas yra toji giedojimo priežastis, nėra išaiškinta. Tiriama, kad tai paeina nuo smilčių trupinėlių trynimosi pavėjui beriedant. Spėjama, kad ir aidai pareiną nuo tūlų druskų priemaišalo smiltyse. Bet tikriausiai tai yra vienas neišaiškintų stebuklų <...>. Vienas tokių yra mūsiškė Sahara“, - rašė J. Pronskus.

Kas yra toji smėliakalnių giedojimo, aimanavimo, staugimo, net juoko priežastis, nėra išaiškinta.

Jis, be kita ko, dalyvavo ir 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje operacijoje. Galbūt todėl taip degė troškimu išbarstyti meilės Kuršių nerijai sėklas ten, kur lietuvaičių akys to stebuklo nematę.