Kūrybinga dreverniškė iš kultūros lauko nesitraukia

Vilniuje spalio 9 d. svarbiausiuose Lietuvos savivaldybių metų apdovanojimuose, „Auksinių krivūlių“ teikimo ceremonijoje, įvertinta ir kultūrininkė, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė V. Asnauskienė. Jai skirtas „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimas.
 

Virgina, išėjusi užtarnauto poilsio, trauktis iš kultūros lauko nesiruošia. „Su savo suburta folkloro grupe „Žvejytės“ pristatysime Klaipėdos kraštą, šišioniškių tarmę, dainas. 

Turiu ir kitų planų – mano karjera tęsis“, – kalbėjo žinoma kultūros darbuotoja. Ji dalyvauja ir Priekulės meno ir kultūros centro folkloro kolektyvo „Vėlingis“ veikloje.

Ruošdamasi dirbo kūrybiškai

Atsisveikinti su savo darbu, kuriam paskyrė 40 metų ir jis tapo gyvenimo būdu, Drevernos skyriaus renginių organizatorei V. Asnauskienei nebuvo lengva. 

„Tam ruošiausi dvejus metus – reikėjo pagalvoti, kuo užpildyti atsiradusią tuštumą, – prisipažino ji. – Sunku palikti savo ir komandos sukurtus jaukius kultūros namus – vyko renovacija, daug rūpesčių patirta. Dirbome su komanda, stengėmės atliepti gyventojų kultūrinius poreikius, kūrėme gražų santykį.“

V. Asnauskienė džiaugėsi neišėjusi anksčiau – per pastaruosius porą metų pavyko padaryti du svarbius darbus: su aktoriumi Sigučiu Jačėnu vykdydama projektą išleido išliekamąją vertę turinčias poringes. 

Tai laidos „Žinių“ radijuje „Aš nueičiau į Klaipėdužę“, skirtos Klaipėdos krašto metams. Buvo įrašytos „Žvejyčių“ dainos, V. Asnauskienės šišioniškai skaitomi I. Simonaitytės, E. Barauskienės kūriniai, istorikės Silvos Pocytės mintijimai apie Klaipėdos krašto istoriją. 

Svarbi ir knyga „Dreverna – mėlynoji žemė“, į kurią sugulė senbuvių dreverniškių prisiminimai, nemažai jų užrašė ir V. Asnauskienė. „Smagu, kad šiuos prisiminimus savo leidinyje publikavo ir Nacionalinis kultūros centras“, – džiaugėsi pašnekovė.

Kitais metais Dreverną garsins mažosios kultūros sostinės renginiai – šį projektą parengė V. Asnauskienė su Drevernos bendruomenės pirmininke Lina Strumyliene. 

„Projekto vadovo pareigas perduosiu, bet būsiu šalia savo bendruomenės“, – patikino aktyvi bendruomenės narė. Virgina pajuokavo, kad tik iš algalapio išsibraukusi, o jos karjera kultūros veiklose tęsis.

Vos atsisveikinus pirmadienį jos vietoje jau dirbo Donatas Bielkauskas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, modernios muzikos kompozitorius, žinomas ne tik Klaipėdos rajone, bet ir Lietuvoje. 

„Tikiu, kad kitais metais Dreverna suskambės – kaimui pasisekė“, – sakė ji.

Mažosios Lietuvos tradicijų puoselėtoja

V. Asnauskienė patenkinta savo karjeroje pasiekusi aukštumų. Ji – Ievos Simonaitytės premijos laureatė, pelnė ir Metų kultūros ir meno darbuotojo premiją. 

Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas jai įteikė apdovanojimą už Mažosios Lietuvos tradicijų puoselėjimą ir lietuvininkų tarmės sklaidą šalyje ir už jos ribų. 

Druskininkuose vykusiame konkurse, kuriame varžėsi atstovai iš visų šalies regionų, V. Asnauskienė buvo pripažinta geriausia pasakore.

Kūrybininkė prisipažino, kad jaunystėje nesvajojusi dirbti kultūros namuose, bet nuo trejų metų dainavo kur tik ėjo. Šią gyslelę ji paveldėjo iš mamos. 

Buvo praminta dainų mergaite, tačiau negalvojo iš dainavimo pelnyti duoną – svajojo apie mokytojos profesiją. Virginai neteko mokytis muzikos mokykloje, bet pirmojoje nacionalinėje vaikų ir moksleivių „Dainų dainelėje“ solistė iš Priekulės tapo laureate. 

Jaunąjį talentą pastebėjęs tuometės valstybinės konservatorijos profesorius pakvietė į parengiamuosius kursus. 

Virgina džiaugsmingai priėmė pasiūlymą ir išvyko į sostinę. „Reikėjo išmokti muzikinio raštingumo pradmenų – atkakliai mokiausi, – dalijosi prisiminimais pašnekovė, praminta užsispyrusia žemaite. – Geradarė mane įdarbino ką tik duris atvėrusiame Operos ir baleto teatre – mačiau daugybę spektaklių, garsių solistų. Tai buvo mano pirmoji pažintis su profesionaliuoju menu.“

Po dvejų metų Virgina įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, kur studijavo chorvedybą. Pirmoji jos darbovietė – Lankupių kultūros namai. 

„Ten prabėgo gražiausios kultūros darbuotojo dienos, – šypsojosi pašnekovė. – Ten gyveno senbuvių – šišioniškių, su kuriais labai gražiai bend­ravome, klausiausi jų šnektos. Lankupiuose subūriau mėgėjų teatrą, estradinę grupę.“

Vėliau V. Asnauskienė tapo Drevernos kultūros namų direktore. Čia prabėgo 38 metai.
„Mano pomėgis – teatras. Čia subūriau vaikų teatrą. Režisieriaus nebuvo – pati rašiau scenarijus pagal šio krašto pasakas. 

Dalyvavome Vaikų teatro festivalyje – jaunieji dreverniškiai tapo respublikinio konkurso „Šimtakojis“ laureatais“, – atskleidė V. Asnauskienė.

Ji džiaugėsi, kad dirbant kultūros namuose išsipildė svajonė – dirbo ir pradinių klasių mokytoja. Abu darbai jai kėlė džiaugsmą.

Džiaugėsi likimo dovanomis

Pašnekovė neslėpė, jog kultūros darbuotojui teko prašytojo dalia – reikėjo nuolat ieškoti rėmėjų, nes ši sritis nebuvo pakankamai finansuojama.

„Įvairių reformų teko matyti, o dabar ryški konkurencija. Gal ir mes jaunystėje buvome maksimalistai? – retoriškai klausė ilgametė kultūros darbuotoja. – Konkurencija kultūroje man nėra gražu. Manau, kad turėtų būti bendradarbiavimas, pasidalijimas.“

V. Asnauskienę žeidė nugirsta frazė, kad, tiek metų sulaukus, esą ant scenos nebereikia lipti. Ir skaudesnių žodžių dėl amžiaus teko išgirsti. 

„Ženklų man buvo siunčiama: sulaukei pensinio amžiaus, užleisk vietą jaunesniems, – šyptelėjo pašnekovė. – Bet, laimei, sutikau ir kitokių jaunų žmonių: likimo dovana – atsitiktinai susipažinau su jaunu klaipėdiškiu kompozitoriumi Ramūnu Tamošausku, kuris pakvietė įdainuoti kelias dainas. 

Dabar įrašome šeštą dainą, jis papildo elektronine versija. Paskutinis darbas – buvo kuriamas vaizdo klipas „Uraganius ir Virgina“. Nesijaučiu solistė, bet šia Dievo dovana dalijuosi, džiaugiuosi, kai kažkas pamato, išgirsta.“

V. Asnauskienė ir ateityje su folkloro grupe „Žvejytės“ dalyvaus Pamario turizmo klasterio projekte „Žuvies kelias“ su savo programa „Į žvejus eisiu“. 

Į Dreverną atvyksta daug ekskursijų – žmonės nori išgirsti šišionišką žodį, sušokti šio krašto šokį, išmokti lietuvininkų dainą. „Kaip smagu, kai išgirdę programą žmonės dėkoja, nori bendrauti. Tai man didžiausia dovana“, – sakė V. Asnauskienė.

Ji turi ir kitų planų – įstojo į gidų kursus. „Aš ir anksčiau neatsisakydavau atvykėliams parodyti Dreverną, papasakoti jos istoriją. 

Nemanau, kad būsiu konkurentė kitiems gidams – aš organizuosiu ekskursijas per etnokultūrą“, – kalbėjo pašnekovė.

V. Asnauskienės kasdienybėje ne tik kultūrinė, bendruomeninė veikla, ji yra ir aktyvi rajono Savivaldybės tarybos narė.