Laimė dirbti su teatro žmonėmis

Kas jums yra garbė? 

Reikia išsiaiškinti, ar man tos garbės reikia. Aš esu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro garbės dirigentas, Plungės garbės pilietis.  

Man didžiulė garbė buvo parodyta švenčiant 85-metį šiais metais. Tai man tos garbės tikrai užtenka. Norėčiau ja su kuo nors pasidalinti, ar atiduoti. Klaipėdoje yra tiek daug garbingų žmonių, kurių niekas nepastebėjo. 

Garbingi žmonės, man atrodo, yra tie, kurie nepavydi garbės kitiems, ne karjeristai. Yra toks žodis "garbėtroška". Aš nesu toks. 

Garbingi žmonės, man atrodo, yra tie, kurie nepavydi garbės kitiems, ne karjeristai. Yra toks žodis „garbėtroška“. Aš nesu toks. 

Kita vertus, kad aš jau tokioje situacijoje, jau baigiu savo „romaną“ ir nežinau, kiek tų puslapių liko, didžiuojuosi ir esu dėkingas klaipėdiečiams, kurie nepamiršo, kurie mato mane saulėlydyje ir sako: „Dar dirbk.“ 

Jūsų broliai, vaikai, anūkai taip pat pasirinko muziko kelią. Tikite, kad muzika, teatras yra pašaukimas? 

Netikiu, kad tai yra genuose, bet neatmetu artimųjų įtakos. Juk jeigu tėvas eina į medžioklę ar žvejybą, greičiausiai ir jo sūnų tai trauks.  

Nors dabar visi baisiausiai įsitraukę į telefonus, o visa kita - tik priedas prie telefono. 

Mes tokio pasirinkimo neturėjome. Mano potraukis buvo teatras ir muzika. Kai vaikas buvau ir mokiausi Klaipėdoje, 4-oje vidurinėje senamiestyje, ir mokytoja paklausdavo, kas nori į teatrą, aš pirmas keldavau ranką.  

Ir nors pats buvau muzikas ir Vilniaus konservatorijoje studijavau obojaus specialybę, kas antrą dieną eidavau į teatrą, pažinojau visus aktorius ir galvojau, kad pats būsiu dramos režisieriumi.  

Ir išėjo taip, kad baigęs simfoninio dirigavimo studijas Sankt Peterburge gavau paskyrimą į Kauno muzikinį teatrą. Man pasisekė. Kaip sakoma, kaip grūdas aklai vištai.  

Visą gyvenimą dirbote teatro vadovu, dirigentu iš pradžių Kaune, kelerius metus Minske, nuo 1993 metų - Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai ne tik sėkmė, bet ir sunki pareigos, atsakomybės našta. 

Visi reiškiniai turi antrąją pusę. Mano sėkmės ir laimės būti teatre antroji pusė buvo didžiulis darbas, atsakomybė ir nuolatinis galvojimas, kaip išlikti, kaip būti, bet tai, matyt, buvo mano kraujyje.  

Aš juk žemaitis nuo Plungės, kilęs iš pasiturinčios ūkininkų šeimos. Buvome tremiami, bet pabėgome nuo trėmimų. 

Esu laimingas, kad teko dirbti su teatro žmonėmis, apie juos galvoti, rūpintis jų profesiniu augimu.

Esu laimingas, kad teko dirbti su teatro žmonėmis, apie juos galvoti, rūpintis jų profesiniu augimu.  

Dabar yra madingas žodis "empatija". Tada, kai aš pradėjau savo kelią, apie tai niekas neaiškino. 

Tai, ką jūs pasakėte, galioja visose srityse, ne tik teatre. 

Žinoma, bet ne visi iki galo tai supranta. 

Aš niekada nesigyriau. Ne todėl, kad neturiu kuo pasigirti. Turiu, bet aš nemačiau to savyje.  

Aš mačiau žmones aplinkui: gerus ar blogesnius, kuriems reikia padėti per gerumą, ne priešiškumą.  

Priešų mes ir taip turime. Kiek dabar partijų Lietuvoje, ir visos susipriešinusios. 

Jeigu žmogui padarai gera, jis gali pasireikšti.  

Man atrodo svarbu bent vieną žmogų per gyvenimą iškelti, padėti jam tapti didžiam.  

O man teko laimė tai padaryti daugeliui žmonių, orkestrui.  

Su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru po 1990-ųjų išvažiavome gastrolių į Amsterdamą. Vieną, antrą kartą. Visi muzikantai buvo laimingi.  

Tais laikais nė vienas apie tokias keliones net nesvajojo. Juk iki tol tik į demokratinę Vokietiją buvo įmanoma išvažiuoti, ir tai su "angelais sargais".  

O kaip kitaip išlaikyti muzikantus teatre, kuris tais laikais buvo duobėje.  

Man atrodo svarbu bent vieną žmogų per gyvenimą iškelti, padėti jam tapti didžiam. 

Ketvirtadieniais ryte orkestrui nebūna repeticijų. Tai jūsų įdiegta praktika, kuri iki šiol galioja. Kodėl? 

Todėl, kad tie žmonės, kurie dirba pedagoginį darbą, o tokių orkestre yra dauguma, pirmadienį ir ketvirtadienį turi turėti laisvus rytus. 

Tai buvo viena iš mano sudarytų galimybių muzikantams suderinti šias veiklas ir jaustis dėl to teatre gerai.  

Džiaugiuosi, kad ši praktika išliko net keičiantis teatro vadovams.  

Šiandien Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras - ant aukštos bangos, bet taip buvo ne visada. Į kokį teatrą jūs atvykote? Kokią patirtį, įgytą per 25-erius darbo Kauno muzikiniame teatre metus, panaudojote Klaipėdoje? 

Kai atvykau dirbti į Klaipėdą, susidomėjimo teatru nebuvo. Šitas pastatas buvo paprasčiausias kultūrnamis, kuriame šokiai vykdavo. 

Į artimiausią spektaklį buvo parduoti 8 bilietai. Mano pirmas iššūkis buvo - kaip pakviesti žiūrovą.  

Tada pasirėmiau Kaune įgyta patirtimi, kad operetė gali pritraukti publiką. Juk gražiausios operetės buvo parašytos naujosios Vienos klasikos laikais, kai žmonės savo namus dažė įvairiausiomis spalvomis, kai kaizerio įsakymu visuose balkonuose žydėjo gėlynai.  

Tada kūrė tokie kompozitoriai kaip Francas Leharas ir Imrė Kalmanas. Jų garsiosios operetės yra tarsi pasaka apie princą jaunai mergaitei, jos žavi nuoširdumu, grožiu.  

Pinigų pastatymams nebuvo. Pats ėmiausi režisuoti.  

Tada buvo pastatytas Franco Leharo "Grafas Liuksemburgas", "Linksmoji našlė", Imrės Kalmano "Bajaderė". Man pavyko. Žmonės pradėjo eiti į teatrą, nes žmonėms pirmiausia reikalinga meilė ir grožis.  

Meilė ir grožis plačiąja prasme visada buvo ir mano veiklos variklis.  

Nuo jūsų vadovavimo teatrui laikų iki šiol repertuare yra išlikęs vienas spektaklis - Džerio Boko miuziklas "Smuikininkas ant stogo". Bilietai į jį visada išperkami greičiausiai. Koks yra sėkmingo, ilgaamžio spektaklio receptas? 

Pirmiausia pats kūrinys turi būti sėkmingas. Po to svarbu, kur, su kuo ir kaip jis bus pastatytas. Šis spektaklis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare atsidaro 2000-aisiais metais.  

Premjera buvo statoma festivaliui "Muzikinis rugpjūtis pajūryje". Idėja buvo sukurti veikalą, kuriame atsispindėtų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų situacija. "Smuikininkas ant stogo" puikiai tiko šiai temai. 

Pavyko surasti dabar jau šviesaus atminimo labai talentingą režisierių Šurmėjų, kuris veikalą apie žydus pateikė universalia kalba.  

Tai miuziklas, kuris kalba apie mus, apie visiems svarbias temas: kaip išlaikyti šeimą, kaip ištekinti dukras, kur gauti pinigų. Tai juk aktualu ir dabar.  

Be to, pastatymas labai muzikalus, įtraukiantis, su puikia choreografija. Todėl ir išsilaiko repertuare jau 24-erius metus.  

Kaip jaučiatės dabar nuostabiajame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre? 

Kai ateinu - tai nenoriu iš čia išeiti. Taip čia gražu, šviesu, komfortas sėdėti, kai niekas vaizdo neužstoja, ir taip patogu skaityti titrus tiesiai prieš akis, o ne kažkur toli ir aukštai. 

Stebite teatro spektaklius kaip žiūrovas ar dar dalyvaujate ir kūrybiniame procese? 

Dabar esu kaip prašalietis, bet dar esu Meno tarybos narys, tad stengiuosi dalyvauti visose repeticijose ir pamatyti tai, ką reikia pamatyti. Galbūt kai ką patarti. 

Kaip vertinate dabartinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą? 

Didžiuojuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, net neturėdamas savo namų, padarė didžiulius žingsnius su "Skrajojančiu olandu" elinge, opera apie Klaipėdą, kad buvo pastatyta kantata "Carmina Burana", baletai "Šventasis pavasaris", "Reverbas". Tai puikūs spektakliai. Teatro trupė išaugo iki neįmanomai aukšto lygio. 

Labai džiugu, kad teatro repertuare yra ir operetės tipo veikalų, tokių kaip Gaetano Donicečio komiška opera "Pulko duktė", Žako Ofenbacho "Orfėjas pragare", kad sukurti labai sudėtingi orkestrui nacionaliniai veikalai: Eduardo Balsio baletas "Eglė žalčių karalienė", opera "Kelionė į Tilžę". Nacionalinis kvapas teatre - taip pat yra būtinybė.  

Neabejoju, kad naujausias spektaklis Filipo Glaso opera "Kelionė", gimusi jau naujame teatre, visiems paliko įspūdį, nes tai yra etapinis kūrinys.  

Didesniuose miestuose yra atskiri teatrai skirtingiems žanrams: miuziklui, operai. Mes turime tik vieną teatrą, kuriame turi tilpti visi žanrai. Šiandien teatro galimybės yra labai didelės. Teatre yra puikus orkestras, grojantis sudėtingiausius simfoninius kūrinius.    

Ką šiandien pasiūlytumėte teatrui, ko nėra jo repertuare? 

Dar kai studijavau prestižinėje Sankt Peterburgo konservatorijoje, labai garsūs profesoriai klausdavo, kokius penkis veikalus išskirtume piramidės viršūnėje.  

Kadangi tai Rusija, tai penketuke, žinoma, buvo Modesto Musorgskio opera "Borisas Godunovas" ir Piotro Čaikovskio "Pikų dama". Kiti kūriniai buvo Žoržo Bizė "Karmen", Volfgango Amadėjaus Mocarto "Don Žuanas" ir Džiuzepės Verdžio paskutinė komiška opera "Falstafas". 

Dabar Lietuvoje nemadinga atlikti rusų autorių kūrinius. Aš šiuo klausimu esu kitokios nuomonės, tai nuo komentaro susilaikysiu.  

O šiandien siūlyčiau teatrui rinktis tokius kūrinius kaip opera "Karmen", kuri turi ne vieną versiją, arba prancūzų, kaimynų lenkų kūrybą.