Lietuviai, prieš pradėdami karą ritualais iš anksto siekė užsitikrinti dievų paramą

XIII a. lie­tu­viai su­si­dū­rė su Li­vo­ni­jos ir Vo­kie­čių or­di­nais – ka­ri­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ku­rių egzistavimo pa­grin­das bu­vo re­li­gi­ja, ka­ras už sa­vo ti­kė­ji­mą. Ką tik su­si­kū­ru­sios pa­go­niš­kos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei re­li­gi­ja ir su ja su­si­ję ri­tua­lai vei­kiau­siai bu­vo ne ma­žiau svar­būs nei jos prieš­ams.

 

Pasak istoriko Ričardo Dedialos, senieji dievai darė įtaką lietuvių karo žygiams nuo pasirengimo žygiui iki jo pabaigos.

Ne kas kitas, o jų dievai turėjo užtikrinti lietuvių kariaunoms sėkmę mūšyje, įspėti apie priešo žabangas, o sėkmingai pasibaigus žygiui jie sulaukdavo padėkos ir turėjo priimti į dausas tinkamai apraudotus kritusius karius.

Pagonims jų dievai simbolizavo gėrį ir teisingumą, todėl ir karas buvo ne kas kita, kaip mūšis tarp gerų ir blogų, savų ir svetimų dievų.

Perkūnas prieš Velnią

Visuotinai sutariama, kad lietuvių karo dievas buvo Perkūnas. Tautosakoje jis vaizduojamas ne tik kaip kovingas ir ūmus dievas karys, bet ir kaip kovotojas prieš piktąsias jėgas, besigrumiantis su Velniu.

Pastarajam taip pat neretai priskiriamos karinės funkcijos.

Atsižvelgiant į tai, kad mitologijoje karas įsivaizduojamas kaip kova tarp dievybių, gerųjų ir piktųjų jėgų, tikėtina, kad religiniu požiūriu lietuvių kovose karo dievas Perkūnas grūmėsi su blogį simbolizuojančiu Velniu.

Įdomu, sako R. Dediala, kad folklore Velnias kartais vaizduojamas kaip vokietis (vokietukas), o kitos tautybės jam nėra priskiriamos.

Neretas mitologijos tyrinėtojas tokį Velnio „įtautinimą“ kildina iš karų su Ordinu laikų.

Likimą lėmė dievai

Pasak istoriko R. Dedialos, ikikrikščioniškoje Lietuvoje, prieš priimant visus svarbiausius sprendimus, pirmiausia buvo siekiama užsitikrinti dievų palankumą, išsiaiškinti jų „nuomonę“ apie sumanymą.

Ruošdamiesi karo žygiui didžiūnai ir kariai burdavosi į sueigas (rašytiniuose šaltiniuose vadinamas consilium), aptarinėdavo būsimą žygį, puotaudavo ir aukodavo dievams, norėdami užsitikrinti jų paramą.

Kronikose minima, kad dažnai dievams būdavo aukojamas jautis. Taip pat jiems žadėdavo ir tam tikrą duoklę po žygio.

Labai svarbiu ritualu buvo burtai, kuriais žygiui dar neprasidėjus jau buvo bandoma išsiaiškinti, ar dievai žada lietuvių kariaunai sėkmę.

Vienas iš žinomų burtų ritualų – arklio vedimas per ietį. Ant žemės būdavo guldoma ietis ir per ją vedamas žirgas, stebint, kuria koja pirmiau jis peržengs ginklą.

Dievų valia taip pat aiškintasi buriant kaulais, metant skiedrą (stebint, kaip ji nukrenta) ar spėjant dievų valią iš paukščių čiulbėjimo.

Burtai buvo metami ir žygio metu. Priartėję prie žygio tikslo lietuviai vėl klausdavo dievų valios ir žadėdavo pasidalyti su jais žygio grobiu.

„Turime pavyzdį, kai Daumantas žygiavo į Brianską prieš Mindaugo nužudymą. Jo kariauna sustojo ir būrė žygio baigtį.

Kai burtai parodė, kad žygis nepavyks, Daumantas pasuko atgal“, – sako R. Dediala.

Anot istoriko, lietuviai, kaip ir kiti baltai, prieš pradėdami karą šiais ritualais iš anksto siekė užsitikrinti dievų paramą.

Ne mažiau religingi už priešus

Artindamasi prie priešininko pagoniška kariauna keldavo kiek įmanoma didesnį triukšmą – kariai šaukdavo balsu, daužydavo į skydus ietimis (Henrikas Latvis šį paprotį kronikoje mini bent tris kartus) ar kalavijo rankena.

Taip stengtasi įbauginti priešą, pademonstruoti savo kovos įniršį, fizinę bei moralinę / dvasinę jėgą.

Pasak R. Dedialos, lietuvių, kaip ir latvių, lyvių bei kitų Baltijos tautų, kovos šūksnius galima vertinti kaip jų pagoniško identiteto išraišką. Kronikose minima, kad lietuviai taip darydavo „pagal savo papročius“.

Visai tikėtina, kad tokie baltų pagonių kovos šūksniai buvo ne mažiau religingo turinio nei krikščionių.

Kitas tiesiogiai su kautynėmis susijęs religinis ritualas buvo mirusiųjų apraudojimas ir laidojimas.

Tai galėjo būti atliekama tiesiog mūšio lauke, jei pasiekta pergalė ir negrėsdavo priešo antpuolis, kartais žuvusių karių kūnai galėjo būti pargabenami namo.

Tuo pat metu buvo dalijamasi karo grobiu ir aukojama dievams. „Žinomas ne vienas atvejis, kai Vokiečių ordino pajėgos prisivijo po sėkmingo žygio grįžtančius lietuvius būtent tuo metu, kai jie atnašauja aukas dievams“, – teigia R. Dediala.

Kritusiųjų apraudojimas, anot R. Dedialos, buvo ne tik emocinė liūdesio išraiška, bet ir religinė apeiga. Eiliuotoje Livonijos kronikoje ne kartą minimos apraudojimo apeigos, kurios vadinamos „jamersanc“ – „graudžiomis dainomis“.

Šis ritualas suvokiamas kaip paskutinės žuvusiųjų palydos ir buvo būtinas tam, kad mūšyje kritę kariai patektų į dausas.

Apeigos galėdavo trukti keletą dienų ir net keletą savaičių.

Gyvieji taip paskutinį sykį „susitaikydavo“ su mirusiaisiais, nes, pasak lietuvių tikėjimų, neapraudoto mirusiojo vėlė nerasdavo ramybės ir galėjo vaidentis gyviesiems.

Laidojimas

XIII–XIV a. Lietuvoje visuotinai išplito mirusiųjų deginimo paprotys. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje griautinio laidojimo būdo laikytasi to meto valstybės centruose – Kernavėje ir Vilniuje.

Tačiau yra laidojimo paminklų, liudijančių, kad mirusieji būdavo deginami ir po XV a., po Lietuvos krikšto.

Tačiau taip pat žinoma, kad ir nedegintų mirusiųjų laidojimas Lietuvoje egzistavo iki krikšto 1387 m. Tai būdinga mišrios etninės ir religinės sudėties bendruomenėms.

Tokių ikikrikščioniškojo laikotarpio kapaviečių rasta ir Kernavėje bei Vilniuje.

Sudeginti mirusieji būdavo laidojami tiek individualiuose, tiek kolektyviniuose kapuose, tiek sausumoje, tiek ir vandenyje.

Kapuose randami apdegusių įkapių fragmentai, o vidurio Lietuvoje laikytasi papročio mirusius laidoti kartu su žirgais.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder