Šiandien Rosana yra viena iš jaunosios kartos teatro solisčių, o vaidmuo Hodelė miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ jai simboliškai svarbus - kaip širdyje ilgai nešiotas pažadas, virtęs tikrove.
Kokia buvo pati pirmoji muzikinė patirtis, kuri pakeitė jūsų požiūrį į muziką ir sceną, o gal net paskatino rinktis solinį dainavimą?
Pati pirmoji muzikinė patirtis, pakeitusi mano požiūrį į muziką ir sceną, prasidėjo vaikystėje, kai mama skatino mane domėtis muzika. Lankiau J. Karoso muzikos mokyklą (fortepijono klasę) ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vaikų operos studiją (vadovaujant režisierei Rimai Sasnauskaitei), kur įgavau pirmuosius muzikinio ugdymo pagrindus.
Mama Liucija trumpai dirbo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojams skirtoje kavinėje, ir kartais man tekdavo padėti mamai plauti indus. Tai buvo puiki galimybė stebėti profesionalaus teatro užkulisius ir pažinti muzikos pasaulį iš arti.
Baigusi muzikos mokyklos fortepijono klasę ir paskatinta mamos, nusprendžiau stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.
Tuo metu kilo mintis, kad galbūt galėčiau pasukti kitu keliu - į solinį dainavimą. Nuo dešimtos klasės Stasio Šimkaus konservatorijoje ir prasidėjo mano solinio dainavimo kelias.
Mano kūrybinį tobulėjimą labai paveikė dainavimo pedagogė Giedrė Zeicaitė, lydėjusi mane nuo Stasio Šimkaus konservatorijos iki bakalauro ir magistro studijų Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas).
Ji ne tik suteikė techninių žinių, bet ir skatino gilintis į muzikos atlikimo subtilybes. Pedagogė ypač akcentavo, kaip svarbu išlaikyti tobulą techniką ir stiprų stiliaus pojūtį, kas tapo svarbiu mano tobulėjimo pagrindu.
Kada pirmą kartą pajautėte, kad esate operos solistė, ir kokios buvo tos akimirkos emocijos?
Pirmą kartą pajutau, kad esu operos solistė, kai dar būdama magistrantūros studijų studentė atlikau pagrindinį Livjetos vaidmenį režisieriaus Ramūno Kaubrio statytoje G. B. Pergolesi operoje „Livjeta ir Trakolo“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Tai buvo mano pirmoji profesionali patirtis tikroje scenoje su režisieriumi, dirigentu, orkestru, dekoracijomis, rekvizitu, rūbais ir grimu.
Ši akimirka sužavėjo ir įtraukė į scenos meną - supratau, kad noriu būti ne tik kamerinės muzikos atlikėja, bet ir tapti operos soliste.
Emocijos buvo nepaprastai stiprios: jaudulys ir atsakomybė atlikti tokį svarbų vaidmenį, tačiau sykiu ir didžiulis pasitenkinimas, kai pamačiau, kaip muzika ir atlikimas susijungia su scena. Tai tapo lemtingu posūkiu mano dainavimo kelyje.
Ar dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo jūsų svajonė?
Visuomet maniau, kad tapsiu kamerinės muzikos atlikėja, nes šis žanras mane žavėjo ir tebežavi savo harmoninėmis subtilybėmis ir intymumu.
2015 metais debiutavau su W. A. Mozarto „Karūnavimo mišios“ ir J. S. Bacho Kantata Nr. 140 kaip kamerinė atlikėja.
Tačiau svarbus lūžis įvyko 2016 m. atlikus pagrindinį Livjetos vaidmenį G. B. Pergolesi operoje buffa „Livjeta ir Trakolas“, kuris tapo ne tik mano pirmu dideliu soliniu pasirodymu, bet ir svarbiausiu momentu mano kelionėje nuo kamerinės muzikos prie operos.
Ši opera suteikė galimybę ne tik dainuoti, bet ir pasinerti į vaidmenį, kur galėjau realizuoti savo muzikinius ir teatrinius gebėjimus.
Po šio pasirodymo mano požiūris į operą ir sceną apskritai visiškai pasikeitė - pradėjau svajoti apie solistės karjerą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.
Šiuo metu dirbu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro soliste, kur turiu galimybę atlikti įvairius vaidmenis ir prisidėti prie teatro kūrybinės veiklos.
Džiaugiuosi galėdama dirbti su talentingais kolegomis, o mūsų bendras darbas ne tik atspindi mano asmeninius siekius, bet ir leidžia dalintis savo aistra muzikai su klausytojais.
Koks buvo įsimintiniausias jūsų vaidmuo scenoje ir kodėl jis jums svarbus?
Kartą, dar būdama studentė, dirbdama kaip pagalbinė darbuotoja, kabinau drabužius KVMT rūbinėje - tai buvo darbas, suteikiantis studentams galimybę nemokamai stebėti spektaklius.
Tuo metu mane visiškai sužavėjo J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, o Hodelės vaidmuo paliko didelį įspūdį. Ji atrodė tokia žavinga, kupina emocijų ir stiprybės, ir aš svajojau, kad kada nors galėčiau atlikti šį vaidmenį.
Po kelerių metų ši svajonė išsipildė. Tapau Hodele miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, ir šis vaidmuo tapo vienu įsimintiniausių mano karjeroje.
Jame galėjau pasinerti į daugybę gilių emocijų - nuo jaudulio ir meilės iki skausmo ir išsiskyrimo. Tai buvo didelis iššūkis ir asmeninė pergalė, nes galėjau įkūnyti šį nuostabų personažą ir perduoti jo istoriją žiūrovams.
Daugybę metų scenoje karaliaujantis „Smuikininkas ant stogo“ - vienas publikos mylimiausių. Gal žinai kur slypi šio spektaklio sėkmė?
„Smuikininkas ant stogo“ - daugiau nei dvidešimt metų scenoje karaliaujantis ir publikos mylimas spektaklis.
Jo sėkmė slypi pirmiausia spektaklį kūrusiame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro garbės dirigento Stanislavo Domarko ir lenkų kilmės režisieriaus Jano Szurmiejaus kūrybinėje bendrystėje. Šie menininkai sukūrė išskirtinį spektaklį, kuris pavergė tiek atlikėjų, tiek žiūrovų širdis.
Tačiau didžiausia sėkmės paslaptis - tai teatro žmonių atsidavimas ir tikėjimas šiuo kūriniu. Kiekvienas KVMT narys, dirbantis su šiuo spektakliu, įdedą savo širdį ir sielą, todėl spektaklis lieka gyvas ir mylimas per daugelį metų. Šiuo metu spektakliui talentingai diriguoja KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.
Didžiausias jums tekęs sceninis iššūkis?
Vienas didžiausių iššūkių scenoje buvo šokti ne tik įprastus šokius, bet ir stepą su specialiais batais bei išmokti stovėti ir šokti ant puantų D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“, kuriame atlikau vienuolės Marijos Leonardos vaidmenį. Be to, dar vienas iššūkis buvo išmokti važiuoti riedžiu vaikiškame A. Kučinsko spektaklyje „Žvaigždžių opera“, kur man patikėtas Žvaigždės vaidmuo.
Tai reikalavo ne tik gebėjimo važiuoti, bet ir tuo pačiu metu dainuoti bei gestikuliuoti rankomis, kas buvo itin sudėtinga užduotis, nes reikėjo išlaikyti balanso kontrolę ir neprarasti kūrybinio įsitraukimo į vaidmenį.
Ar yra kokių nors ypatingų pasiruošimo tradicijų prieš pasirodymus, kurios jums padeda susikoncentruoti ir pasiekti geriausių rezultatų?
Ypatingų pasiruošimo tradicijų neturiu, nes bijau tapti priklausoma nuo ritualo, kurio galbūt nebus galimybės atlikti tam tikroje situacijoje.
Svarbiausia - susikaupti ir „neišsitaškyti“ prieš pasirodymą. Tą dieną skiriu laiko sau ir balso apšilimui, kad nuraminčiau kūną ir protą, taip užtikrindama gerą pasiruošimą ir maksimalų rezultatą scenoje.
Ypatingų pasiruošimo tradicijų neturiu, nes bijau tapti priklausoma nuo ritualo, kurio galbūt nebus galimybės atlikti tam tikroje situacijoje.
Ar scenoje yra pasitaikę klaidų ir kaip pavyko publiką „pergudrauti“?
Scenoje klaidų pasitaiko visiems, ir man taip pat. Tačiau dažniausiai tokiose situacijose gelbsti šypsena. Kartais klaidos netgi suteikia tam tikro žavesio, nes jos parodo, kad mes visi esame žmonės, ir viskas gali būti įveikta su šypsena ir profesionalumu.
Kartais klaidos netgi suteikia tam tikro žavesio, nes jos parodo, kad mes visi esame žmonės, ir viskas gali būti įveikta su šypsena ir profesionalumu.
Kiek režisieriai suteikia kūrybiškumo laisvės scenoje ir kaip ją panaudojate kurdama personažus?
Režisieriai būna skirtingi - vieni suteikia didelę kūrybiškumo laisvę, leidžia improvizuoti ir ieškoti naujų sprendimų, o kiti, priešingai, labai tiksliai sudėlioja visus veiksmus ir detales, norėdami pasiekti konkrečią viziją.
Stengiuosi pasinaudoti kūrybiškumo laisve, kai ji yra suteikiama, ir įnešti į personažą savo interpretaciją, tačiau visada gerbiu režisieriaus viziją ir siekiu rasti pusiausvyrą tarp savo pasirinkimų ir nurodymų. Svarbu, kad kūryba būtų sinergiška ir atitiktų bendrą spektaklio atmosferą.
Ką norėtumėte, kad klausytojai prisimintų po spektaklio ar koncerto? Gal yra kokia nors specifinė emocija, kurią norite, kad jie patirtų?
Norėčiau, kad klausytojai po spektaklio ar koncerto išsineštų jausmą, kad patyrė kažką ypatingo, kad muzika paliestų jų širdis ir sukeltų emocijas, kurios ilgam išliktų atmintyje.
Norėčiau, kad klausytojai po spektaklio ar koncerto išsineštų jausmą, kad patyrė kažką ypatingo, kad muzika paliestų jų širdis ir sukeltų emocijas, kurios ilgam išliktų atmintyje.
Kartu su kolege Oksana Auškalnyte-Mockuviene dirbate su Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro auklėtiniais, kur dėstote teatralizuotą dainavimą. Ką jums duoda ši veikla?
Oksana - mano studijų draugė, kartu dirbame KVMT, o dabar jungia dar viena bendra veikla. Studijoje turime net dvylika nuostabių, talentingų ir motyvuotų auklėtinių, kuriems - nuo 5-erių iki 8-erių metų.
Pedagoginis darbas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre man suteikia daug džiaugsmo, nes galiu perduoti savo žinias ir padėti vaikams atrasti balso galimybes, spalvas bei formuoti scenos meno įgūdžius. Tai taip pat įkvepia mane nuolat tobulėti pačią, nes dirbdama su vaikais atrandu naujas požiūrio į muzikos ir vaidybos formas.
Nuoširdžiai žaviuosi Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vadovu Ramūnu Kaubriu: juk pati jį sutikdavau Muzikiniame teatre nuo mažens, vėliau dainavau jo statytuose spektakliuose („Livjeta ir Trakolas“, „Žvaigždžių opera“ ir kt.). Jis mane atvedė į profesionaliąją sceną. Tai žmogus, gebantis pastebėti ir suteikti galimybes tobulėti.
Jei galėtumėte pabūti bet kuriame istoriniame laikotarpyje, bendradarbiauti su bet kuriuo kompozitoriumi ar atlikėju, su kuo ir kodėl pasirinktumėte dirbti?
Tikrai įdomu pagalvoti, kaip būtų, jei J. S. Bachas būtų sukūręs operą. Nors jis daugiausia rašė instrumentinę ir chorinę muziką, jo meistriškumas ir harmonijų gilumas galėjo praturtinti ir operos žanrą.
J. S. Bachas su savo unikaliu gebėjimu kurti emocingus ir sudėtingus kūrinius būtų galėjęs sukurti nuostabią operą, kurioje puikiai derėtų vokalas ir instrumentai.
Būtų nuostabu dirbti tuo laikotarpiu, kai kompozitorius dar būtų gyvas ir galėtum tiesiogiai klausti jo patarimų bei semtis įkvėpimo iš šio genijaus. Tai būtų neįkainojama patirtis tiek meniniu, tiek asmeniniu požiūriu.
Kaip pailsite po intensyvios kūrybinės veiklos?
Mėgstu aktyvų laisvalaikį, kuris padeda man atgauti jėgas ir atsipalaiduoti. Dažnai važinėju dviračiu, nes tai ne tik puiki fizinė veikla, bet ir galimybė pabėgti nuo kasdieninio gyvenimo rūpesčių. Be to, gamta man yra tikras įkvėpimo šaltinis - ypač vanduo.
Dievinu būti prie jūros ar ežero, mėgautis ramybe ir stebėti gamtos grožį, tai padeda man atsipalaiduoti ir papildyti kūrybines jėgas. Gamta, gyvūnai ir augalai visuomet mane įkvepia - jų paprastumas ir grožis suteikia man naujų idėjų.
Papasakokite apie savo šeimą, draugus: ar jūsų šeimos nariai ir artimieji yra muzikos mėgėjai, gal į spektaklius ateina jus palaikantys draugai, o gal teatro kolegos pamažu tampa pačia artimiausia, suprantančia šeima?
Kai šeima buvo šalia, jie ir buvo mano didžiausi gerbėjai. Deja, mano tėvai Liucija ir Jurijus Štemanetian jau iškeliavę Amžinybėn, bet žinau, kad mane palaiko iš anapus. Kiekvienas pasirodymas, kiekvienas naujas vaidmuo sulaukdavo jų palaikymo ir pasididžiavimo.
Dabar, kai gyvenimas pasikeitė, mano artimiausi žmonės yra pusseserė ir draugai, kurie nuolat yra šalia ir palaiko mane tiek scenoje, tiek už jos ribų. Teatro kolegos taip pat tapo savotiška šeima, nes kartu dirbame, kuriame, puikiai suprantame vieni kitus.
Trumpai
Rosana Štemanetian 2008 m. baigė fortepijono klasę Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje. 2011 m. baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kur įgijo solinio dainavimo specialybę. Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas) baigė solinio dainavimo bakalauro (2015) ir magistro (2017) studijas. 2014 m. tarptautinio forumo „Muzikos atlikimas ir pedagogika“ konkurso bei 2015 m. II tarptautinio Mykolo Kleopo Oginskio konkurso „Kūrybos perlai“ II vietos laureatė. IX tarptautinio solistų konkurso „Jaunieji maestro 2017“ bei XI tarptautinio S. I. Savshinsky vardo jaunųjų atlikėjų konkurso (2020) pirmosios vietos nugalėtoja. Nuo 2019 m. - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Šiame teatre sukūrė keliolika vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, tarp jų svarbiausi: Livjeta (G. B. Pergolesi operoje „Livjeta ir Trakolas“), Rozina (G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Džaneta (G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“), Nomeda (G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“), Cerlina (W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“), Hodelė (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Kupidonas (J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“), Žvaigždė (A. Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“), Traškutis su paprika (A. Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“), Sesuo Marija Leonarda (D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“), Pirmoji laumė (A. Dvořáko operoje „Undinė“), Elzė Jankutė (istorijų operoje „Klaipėda“). Dalyvauja KVMT teatralizuotose koncertinėse programose „Ispaniškoji sarsuela“, „Štrauso muzikos sūkury“, „Operetės šventė“, „Vasaros atspindžiai“, „Aš - senas jūrininkas“, „Vivat kava!“ (Lizchen / Serpina G. B. Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“ ir J. S. Bacho „Kavos kantatoje“). Kaip solistė koncertavo su chorais „Polifonija“, „Aukuras“, „Virgo“, „Dangė“, „Dagilėlis“, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“. Jos koncertiniame repertuare - soprano partijos J. S. Bach kantatoje Nr. 140, W. A. Mozart „Karūnavimo mišiose“ ir „Missa brevis“ F-dur, A. Vivaldi „Magnificat“, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, C. Saint-Saëns „Kalėdų oratorijoje“ ir kt. stambiuose vokaliniuose-instrumentiniuose įvairių epochų kūriniuose. KVMT apdovanojimuose „Pagauk bangą“ pelnė nominaciją „Metų debiutas“ (2018).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą