Lietuvos vardą garsina skrabalų muzika

 Su skrabalais – pusę pasaulio

Kone tris dešimtmečius grojantis skrabalais, kaip tikino muzikantas, šis specifinis instrumentas, labiausiai jį išgarsino prieš 10–20 metų, tuomet Lietuvoje ši muzika buvo savotiška naujovė, „ant bangos“ iškėlusi ir jį patį.

„Koncertuodamas jau aplėkiau „pusę svieto“, – juokavo R. Šilinskas. – Paradoksas, tačiau skrabalais labiau žavisi užsieniečiai negu lietuviai, nes mes esame labiau dainų krašto žmonės.

Todėl šiandieną mane maitina ne tik skrabalai, bet ir balsas bei bosinė gitara – mano programos dalijasi perpus: groju skrabalais ir dar dainuoju, pats grodamas gitara“, – kalbėjo atlikėjas.

R. Šilinskas net kelis kartus – nuo 2005 iki 2013-ųjų – yra atstovavęs mūsų šaliai pasaulinėse „Expo“ parodose: Japonijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje.

Jam teko triskart lydėti Prezidentą Valdą Adamkų jo darbinėse kelionėse: 2007 m. – į JAV ir Portugaliją, o 2008 m. – po Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, Čilę.

Kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai, taip pat teko nemažai koncertuoti užsienyje: tarptautiniame kultūros ir turizmo festivalyje Pekine, Čaoyango rajone, 2013-aisiais buvo vienintelis atlikėjas, pirmąkart pristatęs Lietuvą šios tolimos Azijos šalies klausytojams. Iki pandemijos koncertavo ambasadoje Vengrijoje, Hamburgo lietuvių bendruomenei, Alma Atoje Kazachstane, vedė edukacines programas Armėnijoje, Lenkijos Baltstogėje ir kt.

Surengė jubiliejinį koncertą

Prieš dvejus metus, 2020-aisiais, R. Šilinskas išvien su kitais atlikėjas – Vytautu Lukošiumi ir jo vadovaujama Vilniaus „Simfonieta“, Petru Vyšniausku, Vytautu Grubliausku, Klaipėdos miesto choru „Aukuras“ – Klaipėdos koncertų salėje savo 50-mečio proga surengė koncertą „Mano žemė – Lietuva“.

Surengti tokio masto koncertą, neslėpė kūrėjas, buvo didžiulis iššūkis, o ir išlaidos – nemažos, tačiau projektas pavyko: „Pats Dievulis viską sudėliojo – ir rėmėjų atsirado, o ir aš priminiau apie save, kad nurašyti mane – per anksti.“

Muzikantas išleido dvi kompaktines plokšteles: archyvinius įrašus sudėjo į pirmąją plokštelę „Taip ir kitaip“. Lietuvos muzikos istorijoje, anot jo, tai buvo antroji skrabalų muzikos kompaktinė plokštelė – pirmąją išleido „Lietuvos“ ansamblyje dirbęs Vidas Žudys.

O antrąją, dvigubą CD ir DVD formatu, “Bėkit, mediniai žirgeliai“ jis išleido 2012 m. Ja, autorius sakė, siekęs, kad mediniais skrabalais grojama jo muzika laisvai ir žaismingai bėgtų į pasaulį.

Per pandemiją, o ir po jos, neslėpė kūrėjas, susidomėjimas skrabalų muzika platesne prasme šiek tiek apmalšo, tačiau savame krašte jis išlieka populiarus: kviečiamas groti miestų ir miestelių bendruomenių šventėse, dalyvauja edukaciniuose renginiuose, projektuose.

„Branginu bet kokį klausytoją – man labai svarbu, kad žmonės klausosi manęs, mano atliekamos muzikos, sužino apie skrabalus, kurių muzikos ištakos yra labai senos“, – atviravo kūrėjas.

Pats garsino save

Prasidėjus karui Ukrainoje, išvien su senaisiais bičiuliais iš Panevėžio, su kuriais jaunystėje grojo grupėje „Piko valanda“, vėl susibūrė – vienas draugų grįžo iš Vokietijos, kur buvo pasitraukęs dar prieš Berlyno sienos griūtį – ir atnaujino per šaltąjį karą, 1987–1988 m. parašytą dainą „Atominė bomba“.

„Dabar šita daina ir vėl suskambo aktualiai. Įrašėme ją, paskambinau muzikologei Zitai Kelmickaitei, ji paviešino ją, išsiunčiau į LRT, radijo stotis, bet šios kol kas nesusidomėjo“, – kalbėjo R. Šilinskas.

Profesionalaus skrabalininko specialybę R. Šilinskas įgijo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete.

Nors svajojęs tapti džiazo muzikantu, o muzikos mokykloje buvo baigęs birbynės specialybę, bet į šią konservatorijoje neįstojus, jam buvo pasiūlyta studijuoti skrabalų muziką.

Likimas, atviravo pašnekovas, iš pradžių lyg ir pasišaipė iš jo, bet vėliau atseikėjo su kaupu: „Skrabalais moku groti ne aš vienas. Bet, jei baigus studijas, savęs negarsinsi, liksi nežinomas.

Aš už savo lėšas važiavau į televizijos laidas „Duokim garo!“ ir į „Lietuvos talentai“. Mane pamatė, ir siūlas pamažu išsivyniojo“, – apie karjeros pradžią kalbėjo atlikėjas.

Pašnekovas sakė, kad skrabalais jis grojąs kaip laisvasis menininkas, o kasdienę duoną pelnosi Veiviržėnuose vadovaudamas dviem kolektyvams – vokaliniam ansambliui „Viržis“ ir populiarius šlagerius atliekančiai grupei „Razbaininkų šaika“, – taip pasivadino pagal Tadą Blindą, pats juose muzikuoja.

Išskirtinai lietuviški skrabalai

Pašnekovo žodžiais, skrabalai yra grynai liaudies instrumentas, kilęs iš barškalo, kokius prieš porą šimtmečių dar kabindavę karvėms po kaklu, o po to jais pradėję barškinti piemenys.

Lietuvių kompozitorius Jonas Švedas skrabalus sugalvojo sukabinti į vieną instrumentą, – jo dėka 1947 m. skrabalais jau imta groti „Lietuvos“ ansamblyje.

Skrabalai turi analogų pasaulyje: ir šiandien jais, tik metaliniais varpeliais, grojama Šveicarijoje, jie žinomi netgi arabų pasaulyje.

Tačiau lietuviški skrabalai, kaip tautiškas instrumentas, anot muzikanto, būtinai turi būti pagaminti Lietuvoje, lietuvių meistrų ir iš lietuviškų medžiagų.

Šiuo metu R.Šilinskas turi du šių instrumentų komplektus. „Jie – išskirtinai meistrų rankų darbo instrumentai. Lietuvoje skrabalus gaminančius meistrus galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Aš pirkau senus skrabalus ir pats sukonstravau jiems rėmus, kiekviename instrumente yra po 36 kaladėles“, – kalbėjo R.Šilinskas.

Jis sakė, kad norėtųsi į instrumentą sukabinti ir daugiau kaladėlių, tačiau jau ir dabar dažnai iškyla problemos jį transportuojant – pilna dėžė sveria apie 50 kg.

Lėktuvais instrumentą jis vežasi specialiose kaustytose dėžėse, viena jų – legendinė buvusi „Nerijos“ ansamblio pulto, apskridusi kone visą pasaulį.

„Perdirbau ją, pritaikiau skrabalams, visa aprašinėta, tapusi lyg kokiu talismanu“, – sakė R. Šilinskas.

R. Šilinskas neslėpė, kad pats savo instrumentą gerokai ištobulino, nes ligi jo virtuoziškai skrabalais apie 1957–1960 m. Lietuvoje grojo tik Vladas Krupickas – šio instrumente buvo sukabinti 27 varpeliai.