Margučiai - lyg protėvių laiškai: Irena Armonienė apie tradiciją, virtusią kūryba

Etnologė Irena Armonienė kviečia pažvelgti į margučių marginimą ne tik kaip į gražią tradiciją, bet ir kaip į gyvą, pulsuojančią kultūros dalį, kurią kiekvienas galime tęsti savo rankomis.

Papasakokite apie savo šeimos margučių marginimo tradicijas - ar jos lydėjo jus nuo vaikystės?

Esu kilusi iš Žemaitijos, Mažeikių rajono. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir pas mus prieš Velykas margindavome margučius. Dažus naudojome tik natūralius. Dažniausiai būdavo ruošiamas ne itin aromatingas, tačiau puikiai kiaušinių lukštą dažantis svogūnų lukštų nuoviras.

Žolelėmis apraišioti kiaušiniai puode bematant virsdavo gražiausiais margučiais. Labai smagu būdavo juos išvynioti ir stebėti augalų raštus. Tėtis kartais pasigamindavo dažų iš medžių žievių. Jie, pamenu, dažydavo tamsiai rudai arba juodai. Kol dar buvau vaikas, nesiaiškinau, kokio tai medžio žievė. Vėliau, kai jau nebebuvo ko paklausti, teko savarankiškai ieškoti receptūros ir pačiai suprasti, kad tam puikiai tinka ąžuolo, juodalksnio ir kitų medžių žievės.

Tėtis po keletą margučių išskutinėdavo - raštai buvo geometriniai, labai paprasti. Margučiai buvo skirti tik Velykų stalui, juos vertinome kaip šventinio stalo atributą, reikšmingiausią šventės valgį, o ne kaip meno kūrinius. Vašku marginti išmokau vėliau, jau palikusi tėvų namus.

Kada pajutote, kad ši veikla tapo ne tik tradicija, bet ir jūsų kūryba? Pradėjote vesti mokymus?

2004 m. įsidarbinau Klaipėdos etnokultūros centre, kuris vienas pirmųjų Klaipėdos mieste organizavo praktinius mokymus, skirtus šeimoms pasiruošti kalendorinėms šventėms. Prieš Velykas margučių marginimo mokymus vesdavo etnologė Valerija Jankūnaitė, pedagogė ir tautodailininkė Jadvyga Albrektienė, dr. Elena Matulionienė, iš kurių turėjau galimybę pasisemti įkvėpimo ir sužinoti margučių marginimo vašku paslapčių.

Pradėti reikia nuo švarių rankų, švaraus kiaušinio ir šviesių minčių.

Vaško raštus sekėsi piešti - ši technika man „prilipo“. Kūryba atsirado tada, kai raštai gerai įsiminė ir galėjau jais improvizuoti, žinoma, tradicijos rėmuose. Vėliau, susikaupus didesnei patirčiai, pradėjau pati vesti praktinius margučių marginimo mokymus. Šiuo metu dirbu technologijų mokytoja Klaipėdos Sendvario progimnazijoje, tačiau smagu, kad ir toliau prasmingai bendradarbiaujame su Etnokultūros centru įvairiuose tradicinius amatus puoselėjančiuose projektuose, esu kviečiame vesti praktinius mokymus.

Kuo jus labiausiai žavi ši senovinė margučių marginimo tradicija?

Joje telpa ir menas, ir amatas, ir istorija. Tai tarsi senolių laiškai, perduodantys mums informaciją - nors ir sunkiai suprantamais, bet tokiais savitais rašmenimis.

Margučių marginimo procesas suburia šeimą, kai prie vieno stalo susitinka tradicija, kūrybos džiaugsmas ir šiltas buvimas kartu. Jei nesiekiame „parodinio“ rezultato ar daugiaspalvių raštų, viskas vyksta labai sparčiai - rezultatas greitai matomas, o dirbti malonu. Tai ypač artima šiuolaikiniam žmogui, pratusiam prie greito rezultato.

Žiūrint į išlikusius muziejinius margučius, mane labai žavi subtilumas, saiko jausmas, raštų ir spalvų dermė. Žemės spalvų margučiai man gražiausi, o gamtinių dažų receptūros - dar viena užburianti sritis. Būtų puiku, kad kiekvienoje šeimoje natūralius dažus margučiams šeimininkės pasiruoštų pačios, prisiminusios iš kartos į kartą perduotus metodus ir pasidomėjusios giminės tradicijomis.

Ar sunku išmokti marginti kiaušinius tradiciniu būdu? Nuo ko patartumėte pradėti?

Marginti vašku gana paprasta, tačiau niekada to nebandžiusiems rekomenduoju apsilankyti prieš Velykas organizuojamuose edukaciniuose renginiuose. Kartais nesėkmė slypi labai paprastuose dalykuose - pavyzdžiui, paimamas per šaltas kiaušinis, tuomet vaškas greitai nuo lukšto atšoka ir rašto nebesimato.

Pagrindinis išrašomas motyvas - apskritimas arba ratas. Tai ne tik saulė, bet ir amžinybė, nesibaigiantis gyvybės ciklas.

Yra kelios smulkmenos, paslaptys, kurios svarbios sėkmingam rezultatui pasiekti. Kad nenusvirtų rankos bandantiems išmokti savarankiškai, tikrai verta valandėlę praleisti su patyrusiu margintoju ir kartu numarginti bent kelis margučius. O pradėti reikia nuo švarių rankų, švaraus kiaušinio ir šviesių minčių.

Ar jūsų edukacijose teko sutikti žmonių, kurie margučių dar niekada nėra marginę? Kaip jiems sekasi?

Kasmet pasitaiko žmonių, marginančių vašku pirmą kartą. Daugeliui kyla nuostaba: „Kodėl aš tiek laiko nemarginau vašku? Koks puikus būdas, kokie gražūs margučiai!“

Labai tikiuosi, kad žmonės niekada nepraras supratimo, jog pasiruošimas šventėms yra lygiaverčiai svarbus kaip ir pati šventė.

Nemažai žmonių ateina patyrę nesėkmę margindami savarankiškai, kaltina save, kad stinga talento šiai veiklai. O pasirodo, tetrūko tik truputėlio žinių apie priemonių pasiruošimą. Rezultatas kartais taip maloniai nustebina, kad žmogus, ištraukęs vašku išrašytą margutį iš dažų, negali patikėti, kad tai jo darbas.

Vieniems raštai iškart dėliojasi labai lygiai, kitiems dreba rankos ir pirmi ornamentai nedžiugina. Tačiau jei ne pirmas, tai antras ar trečias numargintas vašku margutis jau kelia pasigėrėjimą.

Ar margučių marginimui reikia sudėtingo pasiruošimo?

Daugiausia laiko užima dažų pasiruošimas, jei nenaudojami pirktiniai. Juodalksnių dažų, sumerkusi visus ingredientus, laukiu net kelias savaites. Jei daromas nuoviras, gali prireikti pusvalandžio ar valandos.

O jei norisi kelių spalvų, tai vien natūraliems dažams paruošti tenka skirti gerą pusdienį ar net dieną. Velykų stalui margučius pradedu marginti Didžiąją savaitę - po kelis per dieną. Vaško raštus piešiu ant žalių kiaušinių, paskui apie parą ar ilgiau palaikau paruoštuose gamtiniuose dažuose, o Velykų rytą juos išverdu.

Didįjį šeštadienį su šeima susėdame marginti margučių. Čia jau naudojame virtus kiaušinius, dažome pirktiniais maistiniais dažais. Rezultatas būna greitas, ryškus, visiems pasiseka.

Parodoms ar edukacijoms skirti margučiai - tuščiaviduriai. Čia reikia papildomai skirti laiko kiaušinio turinio pašalinimui. Stengiuosi, kad lukštas turėtų tik vieną nepastebimą skylutę.

Ar galėtumėte papasakoti apie margučių raštų simboliką? Ar šiandien žmonės ją dar supranta?

Ant margučių iš taškelių ir brūkšnelių dėliojame saulutes, paukščių pėdutes, žalčiukus, rūtų šakeles, žvaigždutes, kryžiukus ir kita. Senųjų margintojų paklausus, ką reiškia margučių raštai, dažniausiai atsakoma, kad taip margino mama ar močiutė, o apie prasmes nebuvo kalbama.

Galbūt ne visada sąmoningai, bet intuityviai tą senovės raštų kodą dar jaučiame. Labai simboliška, kad marginimą pradedame nuo taško - visa ko pradžių pradžios. Visiems ant margučio norisi matyti saulę, juk taip pasiilgome jos šilumos.

Pagrindinis išrašomas motyvas - apskritimas arba ratas. Tai ne tik saulė, bet ir amžinybė, nesibaigiantis gyvybės ciklas. Kryžius arba dvi persikertančios linijos - ne tik ugnies simbolis, tai metų laikai, mėnulio fazės, pasaulio kryptys.

Žalčiukai ar spiralės - gyvybės, evoliucijos, energijos, judėjimo ženklai. Juk kiaušinis pats savaime yra gyvybė, o gyvybė negali stovėti vietoje. Kvadratas simbolizuoja mūsų namus, stabilumą ir saugią erdvę, o trikampiai ar rombai pasakoja apie dviejų pradų - dangaus ir žemės, vyro ir moters - būtį.

Dažnai ant lukšto „išauga“ ir Pasaulio medis - pasaulio tvarkos bei augimo simbolis, jungiantis mus su praeitimi ir ateitimi. Net ir mažiausi paukšteliai ar eglių šakelės turi savo vietą - jie skelbia pavasario pergalę ir žada žalią vasarą.

Mažojoje Lietuvoje mėgta ant kiaušinio užrašyti metus, linkėjimus, vietovės pavadinimą. Šiandien dauguma margina dėl grožio, tačiau pastebiu, kad žmonės piešia, komponuoja tradicinius raštus - tartum ranka žino, net kai galva jau užmiršo. Tai ir yra tradicijos jėga.

Koks gražiausias margutis, kokį esate kada nors mačiusi?

Manau, kad talentingiausia margintoja yra gamta. Žmogus marginti kiaušinius išmoko iš laukinių paukščių, kurių kiaušiniai stebino švelniais raštais, dėmelėmis ir natūraliomis, o kartais ir netikėtomis spalvomis.

Kadaise žmonės laukdavo pavasario kaip išganymo, o paukščių kiaušiniai jiems buvo ne tik maistas, bet ir gyvybės, išlikimo ženklas. Margutis, tapęs gyvybės, atgimimo, žydėjimo ir vaisingumo simboliu, pirmiausia priklauso paukščiui.

Galbūt keisis raštai, įrankiai, bet kol margučių neperkame prekybos centre, kol prie stalo sėdame ir marginame kartu, išsaugome svarbiausius dalykus.

Man didelį įspūdį daro stručio emu kiaušinis - sodrios, giliai žalios spalvos, tarsi brangakmenis ar senovinis stiklas.

Pagal seną etnografinį aprašymą esu eksperimentavusi su gamtos pagalba kurdama „šventintą“ kiaušinį. Viena spalva nudažytas kiaušinis atsargiai padedamas ant skruzdėlyno. Skruzdėlės iškart susidomi nauju objektu, jį aplimpa ir „pašventina“ rūgštimi, kuri ant lukšto iššviesina dėmeles, raštus. Po 15 minučių gauname liaudiškai vadintą „šventintą“ margutį ir galime džiaugtis kosmosą primenančiu vaizdu ant lukšto.

Man labai įdomūs ir prasmingi tokie žmogaus ir gamtos sugyvenimo liudijimai.

O kuriuo savo kurtu margučiu labiausiai didžiuojatės ir kodėl?

Brangiausi visada tie margučiai, kurie gimė prie bendro šeimos stalo - ypač pirmieji vaikų savo rankomis numarginti margučiai, sukėlę didelį džiaugsmą ir savotišką pasididžiavimą, kad pavyko perduoti šią gražią lietuvišką tradiciją.

Prisimenu ir pirmus bandymus išgauti juodus dažus, kai išėmiau iš puodo kaip smala juodus kiaušinius - manau, tada irgi didžiavausi. Ir iki šiol juodų margučių marginu daugiausiai.

Kaip manote, ar ši tradicija išliks ateities kartoms, o gal įgaus naujų formų ir krypčių?

Žmonės grįžta prie savo šaknų, ieško tautos išskirtinių tradicijų, ypač jaunos šeimos. Smagu, kad marginimo vašku noriai mokosi vaikai ir jaunimas.

Manau, kad tradicija išgyvens, nes ji nesaugoma po stiklu - ji yra patraukli ir prieinama visiems. Labai tikiuosi, kad žmonės niekada nepraras supratimo, jog pasiruošimas šventėms yra lygiaverčiai svarbus kaip ir pati šventė. O margučių marginimas yra viena iš pasiruošimo sudėtinių dalių.

Galbūt keisis raštai, įrankiai, bet kol margučių neperkame prekybos centre, kol prie stalo sėdame ir marginame kartu, išsaugome svarbiausius dalykus.

Margučiai - laikini kūriniai. Ar jų trumpalaikiškumas jums - praradimas, ar natūrali ir graži šios tradicijos dalis?

Margutis skirtas šventei. Tai gyvybės, atgimimo simbolis, apeiginis Velykų valgis. Pirmiausia turėtų būti daužomi, valgomi patys gražiausi, nuoširdžiausiais raštais - linkėjimais - išrašyti margučiai, tikintis, kad jie suteiks stiprybės, sveikatos, jėgų atgimimui ir atsinaujinimui.

Man atrodo, kad ši tradicija - gražiausias liudijimas, jog pati svarbiausia yra ši, dabartinė akimirka, ir ją reikia išgyventi iki galo, nenukelti rytdienai ar „kada nors“. Margučių trapumas ir laikinumas suteikia jiems dar daugiau prasmės - tai grožis, kurį reikia pastebėti ir įvertinti čia ir dabar.