Mokslininkai skambina pavojaus varpais: Aliaska pradeda keisti planetos klimatą

Analizuodami duomenis, rinktus daugiau nei 40 metų, specialistai pastebi, kad procesas, tūkstantmečius vykęs lėtai, dabar įgauna pavojingą pagreitį: diena po dienos, upė po upės, senovinis anglies dioksidas išlaisvinamas iš ledo gniaužtų.

Mokslininkai pabrėžia, kad Arkties upės vaidina neproporcingai didelį vaidmenį pasauliniame vandens cikle.

Nors Šiaurės ledyninis vandenynas sudaro vos vieną procentą viso pasaulio vandenynų tūrio, Arkties upės į jį atneša net 11 % planetos upių nuotėkio. 

Tai reiškia, kad bet kokie pokyčiai šiose upėse – nesvarbu, ar tai būtų gėlo vandens kiekis, maistinės medžiagos ar ištirpusi anglis – turi milžinišką poveikį jūrų ekosistemoms ir globaliam klimatui.

Šis sluoksnis tampa vis gilesnis

Pagrindinė problema slypi viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, kuris kasmet užšąla ir atšyla. Dėl kylančios temperatūros šis sluoksnis tampa vis gilesnis, pasiekdamas ledo sluoksnius, kurie buvo užšalę prieš tūkstančius metų. 

Tirpstant šiam senoviniam ledui, į upių vandenis patenka milžiniški kiekiai anglies, kuri ten buvo „įkalinta“ dar nuo paskutinio ledynmečio laikų.

Arkties vandenynas jau dabar gauna neproporcingai didelę ištirpusios anglies dalį. 

Patekęs į vandenį, šis elementas dalyvauja sudėtingose cheminėse reakcijose, kurios ne tik rūgština vandenynus, bet ir galiausiai išlaisvina anglies dioksidą atgal į atmosferą. 

Taip susidaro uždaras ratas: atšilimas tirpina įšalą, išlaisvinta anglis stiprina šiltnamio efektą, o tai dar labiau spartina tolimesnį Arkties ledynų nykimą.

Mokslininkų teigimu, Aliaska šiuo metu ne tik kenčia nuo globalinio atšilimo padarinių, bet ir pati tampa aktyviu šio proceso stiprintoju. Tai – nebėra abstrakti teorija, o kasdienė realybė, kurią fiksuoja keturis dešimtmečius trunkantys stebėjimai.

Šaltinis: Earth.com