Martynos Brėdikienės kūrybos paroda „ARČIAU“

Parodoje  – vienos merginos istorija

Parodoje „Arčiau“ pristatoma vienos merginos, vardu Livija, portretų serija, gimusi iš autorės noro ne tik pavaizduoti konkretų žmogų, o prie jo priartėti. Vaizduodama Liviją, tapytoja Martyna Brėdikienė nesiekia jos apibrėžti ar papasakoti gyvenimo istorijos. Priešingai, menininkė pripažįsta nepažįstanti jos tiek, kad galėtų žinoti, kas slypi už žvilgsnio ar tylos. Todėl kiekvienas paveikslas tampa bandymu įsivaizduoti vidinį pasaulį, skaitant kūno kalbą, veido išraišką ir nežymius emocinius ženklus. Drobėse kuriamas pasaulis niekada nėra galutinai apibrėžiamas bei visuomet palieka erdvės žiūrovo interpretacijai.

Pasitelkdama moters figūrą, M. Brėdikienė reflektuoja tiek asmenines patirtis, tiek universalius žmogaus išgyvenimus. Autorės kūryboje nuosekliai plėtojamos moteriškos tapatybės, seksualumo, laisvės, motinystės, netekties, jaunystės ir brendimo temos. Pastaraisiais metais menininkė ypač daug dėmesio skiria paauglystės ir jaunystės laikotarpiui – sudėtingam gyvenimo etapui, kupinam pirmųjų patirčių, savęs paieškų, vidinių prieštaravimų ir nuolatinės tapatybės kaitos. Ją domina ne idealizuotas jaunystės vaizdinys, o subtili psichologinė analizė, atskleidžianti trapų žmogaus santykį su savimi ir aplinka.

Autorės darbuose neretai išryškėja autobiografiniai motyvai. Vaizduojamos herojės tampa savotiškais psichologiniais autoportretais, kuriuose atsispindi pačios menininkės emocinės būsenos, prisiminimai ir vidinės patirtys. Kūryba autorei tampa tarsi savianalizės forma, leidžianti permąstyti asmeninę patirtį, augimą ir nuolat besikeičiantį santykį su pasauliu. 

Tiesa, parodoje „Arčiau“ tapytoja Livijos gyvenimo netapatina su savuoju. Nors portretai kuriami reflektuojant tiek asmeninę, tiek kitų moterų patirtį, Livija išlieka savarankiška figūra, kurios tapatybė išlieka anonimiška. Žvelgdama į Liviją, M. Brėdikienė sąmoningai atsisako vertinimo. Vaizduojamos merginos pasirinkimai, gyvenimo būdas ar vidiniai išgyvenimai nėra aiškinami kaip teisingi ar klaidingi. Vietoje to žiūrovui siūloma užimti atidaus stebėtojo poziciją – lėtai įsižiūrėti į kitą žmogų, pripažįstant, kad jo vidinis pasaulis visuomet išliks tik iš dalies pažinus.

Tarp hiperrealizmo ir simbolizmo

Baigusi grafikos studijas, M. Jan ilgainiui sukūrė savitą mišrią techniką, kurioje jungia pieštuką, akvarelę, akrilą, pastelę bei kitus piešimo ir tapybos elementus. Nuolat gludindama techninį meistriškumą, jungdama ir eksperimentuodama skirtingomis meninės raiškos priemonėmis, autorė sugeba išgauti kone fotografinį vaizdo tikslumą. Tiesa, hiperrealistinis vaizdavimo būdas  autorei nėra savitikslis, o veikiau tik priemonė plėtoti jautrų psichologinį pasakojimą apie vaizduojamus personažus bei jų gyvenimo istorijas. Įtaigiai atkurdama regimąją tikrovę, autorė paraleliai plėtoja subjektyvią simbolių sistemą, kreipiančią žiūrovo žvilgsnį giliau, pro paviršinį, regimąjį figūrų sluoksnį.

Autorės kūriniuose vyraujančios fragmentiškos kompozicijos, tirpstantys figūrų kontūrai ir tarpusavyje susiliejančios spalvinės plokštumos tarsi silpnina tikrovės apibrėžtumą. Ant figūrų pasikartojantys drugelių ir gėlių motyvai iš pirmo žvilgsnio primena populiariosios kultūros vaizdinius, įprastai siejamus su trapumu, grožiu ar efemeriškumu. Tačiau M. Brėdikienė šią simboliką interpretuoja savaip:

„Tikrovėje drugelis geba peržiemoti, prisitaikyti prie aplinkos netekdamas spalvų, nuskristi tūkstančius kilometrų. Drugelio gyvenimo ciklas primena, kad virsmas nėra lengvas – išsilaisvinimas iš kokono reikalauja daug fizinės jėgos. Taip kūriniuose atsirandantis drugelis priešinasi romantizuotam moteriškumo įvaizdžiui ir tampa atsparumo, stiprybės ir transformacijos ženklu.“.

Apie autorę

Martyna Brėdikienė – jaunosios kartos Lietuvos menininkė ir mados iliustruotoja, 2015 m. baigusi grafikos bakalauro, o 2018 m. – magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Autorės kūryboje susilieja šiuolaikinės tapybos, piešinio, mados iliustracijos ir populiariosios kultūros vaizdiniai, tampantys priemone tyrinėti žmogaus vidines patirtis bei šiuolaikinės moters tapatybės klausimus.

Jaunos moters portretas M. Brėdikienės kūryboje tampa ne konkretaus žmogaus reprezentacija, o jautriu bandymu priartėti prie kito vidinio pasaulio. Figūra čia veikia kaip psichologinės, emocinės ir dvasinės projekcijos laukas, kuriame susitinka stebėjimas, vaizduotė ir kolektyvinė moterų patirtis. Menininkę domina ne išorinis panašumas, bet subtilesni būties, savivokos ir tapatybės sluoksniai, atsiveriantys per kūną, gestą ir vaizdinę metaforą.

Grafikos studijų pagrindas autorės kūryboje transformuojasi į savitą tapybinę kalbą. Kurdama sausa pastele, ji išlaiko grafikai būdingą dėmesį linijai, fragmentui ir ženklui, tačiau kartu pasitelkia tapybai artimą spalvos, šviesos ir medžiagiškumo jautrumą. Pastaroji technika tampa ne tik formos kūrimo priemone, bet ir būdu perteikti trapią, kintančią, liminalią moters būseną.

M. Brėdikienės portretuose figūros dažnai išnyra fragmentiškai – jų kontūrai tirpsta, nyksta ir persidengia su kitais vaizdiniais, tarsi fiksuodami pereinamąją būseną tarp to, kas jau patirta, ir to, kas dar tik formuojasi. Ant minkšto, beveik efemeriško kūno atsirandantys aštrūs, užbrėžti objektai veikia kaip svetimkūniai – ženklai, kalbantys apie socialinius lūkesčius, ritualų struktūras ir moteriai priskiriamas tapatybes. Taip autorės kūriniai tampa erdve, kurioje tyrinėjama įtampa tarp asmeninės patirties ir išorinių vaidmenų, tarp pažeidžiamumo ir savasties paieškų.

Paroda galerijoje „Lyceum“ tęsis iki spalio 16 d.