Mažosios Lietuvos istorijos muziejus švenčia 100-metį

(1)

Kitą savaitę Mažosios Lietuvos istorijos muziejus minės iškilmingą 100 metų sukaktį. Ta proga birželio 19 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje (Didžioji Vandens g. 2) bus atidaryta lauko paroda, kurioje bus pristatytas 100 metų šio muziejaus gyvavimo laikotarpis: svarbiausi jo istorijos etapai, įvykiai, laikmečių iššūkiai ir darbai.

„Kultūros uoste“ publikuosime rašinių ciklą, skirtą Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus 100-mečiui. Šiandien apie muziejaus įkūrimą, jo istoriją, kaitą ir perspektyvą kalbamės su Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi Jonu Geniu ir Istorijos skyriaus vedėja Zita Geniene.

Kaip ir kam kilo mintis, kad mieste reikia įsteigti muziejų? Nuo ko jis prasidėjo?

Jonas Genys: Pažymėtina, kad Europoje kolekcionavimas ir pirmieji viešieji muziejai steigtis pradėjo kiek anksčiau. Klaipėdoje šis procesas prasidėjo XIX a.

Zita Genienė: XIX a. mieste vyko intensyvūs darbai: buvo ardoma pilis, statomi nauji namai, tiesiami keliai. Žmonės rasdavo archeologinių radinių.

J. Genys: XIX a. pab. - XX a. pr. Klaipėdos miesto ir krašto archeologinių tyrimų ėmėsi iškilūs Karaliaučiaus profesoriai. Bėda ta, kad tų tyrimų metu surinkti artefaktai pateko į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje, o po Antrojo pasaulinio karo tie rinkiniai išsimėtė, tik labai nedidelė dalis yra viename kitame Vokietijos muziejuje.

Viena didžiausių kolekcijų - Berlyne esančiame Rytprūsių ankstyvosios istorijos ir priešistorės muziejuje. Bendradarbiaudami su šiuo muziejumi mes buvome parengę ekspoziciją apie prieškario archeologiją.

Zita Genienė
„Pažymėtina, kad Klaipėdos krašto muziejaus įsteigimas buvo retas atvejis, kai visi miesto gyventojai (vokiečiai, lietuviai, lietuvininkai...) gražiai susitarė, nes buvo akcentuojama krašto praeitis.“

Z. Genienė: XX a. pr., prasidėjus industrializacijai, laikai keitėsi, visi troško naujovių (kaip ir dabar).

Ėmė nykti senieji drabužiai, apyvokos, buities daiktai. Klaipėdos krašte tik surinkimininkai dar palaikė senąsias tradicijas. Bet buvo šviesuolių, kurie jautė poreikį ir prasmę išsaugoti tai, kas nyksta.

Vilius Gaigalaitis iškėlė idėją sunešti į vieną vietą tai, kas jau buvo surinkta: „Sandoros“ muziejaus rinkinius, Miesto muziejaus rinkinį, bibliotekos turtą ir įsteigti vieną organizaciją - Miesto muziejų.

Tuo metu Klaipėdoje tarnavo Petras Tarasenka. Jis taip pat įsitraukė į šią diskusiją ir siūlė ambicingesnę idėją kurti Vakarų Lietuvos muziejų - tyrimų centrą.

1924 m. birželio 20 dieną susirinko visi žinomi Mažosios Lietuvos veikėjai miesto Magistrato, Tarybos atstovai, iš viso apie 50 žmonių. Jie apsvarstė pateiktas idėjas ir nusprendė pasirinkti V. Gaigalaičio pasiūlytą scenarijų kurti Krašto muziejų sutelkiant jau esamus rinkinius.

Pažymėtina, kad šis įvykis to meto spaudoje buvo aprašytas kaip retas atvejis krašto istorijoje, kai visi (vokiečiai, lietuviai, lietuvininkai...) gražiai susitarė, nes buvo akcentuojama krašto praeitis.

Kur buvo pirmasis muziejus?

Z. Genienė: Pirmaisiais metais gyventojai buvo kviečiami nešti įvairius daiktus, kurie jiems atrodo verti būti muziejuje. Daiktai buvo renkami bibliotekoje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi pastate, kur dabar „Lūjos“ restoranas.

Ten buvo ir pirmasis muziejus. Paskui Krašto direktorija skyrė muziejui patalpas - tris kambariukus prie Reformatų bažnyčios Tiltų g. Jo vieta kelis kartus keitėsi. Muziejus buvo visuomeninis, išlaikomas iš draugijos narių (jų buvo apie 70) įnašų.

Kokios vertybės buvo pirmojoje muziejaus kolekcijoje?

Z. Genienė: Nors tai buvo visuomeninis muziejus, bet sukaupė gražią kolekciją, kurioje buvo net labai unikalių eksponatų, pavyzdžiui, pilies komtūro kandeliabras, Henenbergerio žemėlapis, XVIII a. klaipėdiškių rūbai.

Beje, po Antrojo pasaulinio karo muziejaus pastatas buvo išlikęs ir jo rinkiniai taip pat buvo išsaugoti. Tik pokariu, kai pastatas liko be šeimininko, muziejaus kolekcija buvo išgrobstyta.

Muziejus persikėlė 1931 m.
MLIM archyvo nuotr.1931 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Palangos g. 33 (dab. S. Šimkaus g. 15), kur veikė konservatorija.

Dabar muziejuje turime vos kelis šimtus eksponatų iš tos kolekcijos. O tuo metu jų buvo keli tūkstančiai.

J. Genys: Sprendžiant iš tarpukario muziejaus eksponatų sąrašo ir dienyno įrašų, kolekcijos buvo labai nedidelės. Dominavo numizmatika, etnografija, pavieniai eksponatai, buvo ir archeologinių radinių, kuriuos sunešdavo miesto apylinkių vaikai į mokyklas.

Kiekvienas daiktas muziejuje turi savo istoriją ir tai yra ne tik daikto, bet ir žmogaus istorija. Nėra beasmenių daiktų muziejuje.

Manau, kad ir muziejaus steigėjai prieškariu į tuos archeologinius radinius žiūrėjo kaip į visuomenės istoriją. Jau tada buvo vartojamas toks terminas kaip „Mėmelio kultūra“. Žinoma, visada istorija buvo šiek tiek politizuota.

Kiek eksponatų muziejus turi dabar?

J. Genys: Dabar muziejuje turime apie 170 tūkst. eksponatų, t. y. apie 170 tūkst. pasakojimų.

Visgi ne eksponatų skaičius, o jų kokybė yra svarbiau. Muziejus gali būti lankomas ir turėdamas vos kelis šimtus eksponatų arba iš viso jų neturėdamas, kaip MO muziejus. Tai priklauso nuo koncepcijos.

Klaipėdos krašto muziejaus dienynas
MLIM archyv. Klaipėdos krašto muziejaus dienynas, pradėtas pildyti 1931 m. kovo 11 d., baigtas - 1939 m. kovo 12 d.

Kokia Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus koncepcija yra dabar?

J. Genys: Mūsų muziejus yra mieste, kuris turi viduramžišką tradiciją ir artimiausią aplinką - kuršių gyventą regioną.

Todėl didžiausia mūsų muziejaus kolekcijos dalis yra archeologiniai rinkiniai. Su archeologiniais eksponatais yra taip, kad yra blogai, kai jų neturi, bet kai jų labai daug, yra sudėtinga, nes jie įpareigoja.

Vienu metu Klaipėdoje vyko intensyvūs piliavietės tyrimai. Tada muziejų papildė per 30 tūkst. eksponatų.

Tad archeologijos rinkinys muziejuje yra pats didžiausias. Nenoriu pasakyti, kad ir pats svarbiausias, tiesiog jis kalba apie tam tikrą mūsų istorijos etapą.

Labai svarbus yra istorinis rinkinys, nes mūsų krašto istorija yra labai sudėtinga. Pažymėtina, kad muziejus pavadintas Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi su mintimi, kad jis kalbės ir apie šį kraštą įskaitant ir Karaliaučių, tačiau šiuo metu mūsų rinkiniai apima labiau Klaipėdos krašto istoriją.

Svarbiausi eksponatai yra spauda ir kiti rašytiniai šaltiniai, kurių neturime labai daug, bet jau turime knygų iš XVII a. Neturime Mažvydo „Katekizmo“, bet turime Liudviko Rėzos Bibliją, išleistą XIX a. pradžioje.

Muziejui nusišypsojo didelė sėkmė, nes pavyko įsigyti Prūsijos istoriko Kristoforo Hartknocho (1644-1687) veikalą „Senoji ir naujoji Prūsijos istorija“, kuriame pirmą kartą išspausdinta Klaipėdos miesto senoji graviūra, kurią visur naudojame. Taip pat to paties Hartknocho inicijuotas „Dusburgiečio kronikos“ leidimas su komentarais. Abi šios knygos yra iš XVII amžiaus. Tai yra retenybių retenybės.

Labai stipri mūsų muziejuje tautos etnokultūros kolekcija. Didelė jos dalis buvo surinkta sovietmečiu, kai muziejaus darbuotojai patys važinėdavo po regioną ir rinko įvairius senus daiktus, pradedant juostelėmis, delmonais ir baigiant baldais.

Svarbi yra ir numizmatikos kolekcija. Turime keletą lobių.

Graži paveikslų, skulptūrų kolekcija.

Kaip keitėsi muziejaus tikslai, veikla per tą šimtmetį?

J. Genys: Pradžioje muziejus buvo steigiamas kaip tam tikrų kolekcijų saugykla, o ilgainiui jo misija ir veikla keitėsi.

Sovietmečiu buvo nusistovėjęs muziejaus formatas, jog muziejus - tai vienas pasakojimas su tam tikru pagrūmojimo elementu, moralu.

Dabar muziejai yra aktyvūs visuomeninio, kultūrinio gyvenimo veikėjai ir formuotojai.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus dabar yra kultūros centras, istorijos pasakotojas ir miesto tapatumo formavimo instrumentas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus turi daug skirtingų padalinių. Jam priklauso ir Pilies muziejus su skirtingomis ekspozicijomis, Kalvystės muziejus, Skulptūrų parko ekspozicija, Tremties ir rezistencijos ekspozicija. Dabar atkuriamas Pilies bokštas papildys muziejų dar viena ekspozicija. Kaip įsivaizduojate muziejaus ateitį, kaip muziejų keičia technologijos?

J. Genys: Labai gerai, kad Klaipėdoje yra daug muziejų arba atminties vietų ir man norisi, kad jų būtų dar daugiau. Pavyzdžiui, Stokholme yra apie 80 muziejų.

Muziejai kinta kartu su visuomene. Dabar didžiausią pokytį formuoja technologijos, tad jos tapo neatsiejama ir muziejų dalimi. Svarbu, kad interaktyvumas muziejuje nebūtų dėl mandrumo, o dėl to, kad įdomiau, suprantamiau perteiktų pasakojimą.

Pavyzdžiui, Pilies muziejuje esančioje Antrojo pasaulinio karo ekspozicijoje technologijos padėjo labai efektingai perteikti miesto subombardavimą, tam tikrų interjero dalykų rekonstrukciją padeda atskleisti hologramos.

Technologijų galimybės labai plačios, tačiau jas reikia vertinti labai adekvačiai, suvokiant, kad jokios technologijos niekada nepakeis tikro daikto, tikros erdvės, gyvo pasakojimo. To visada reikėjo ir reikės.

Mūsų muziejus dabar yra perlipęs šį lūžio tašką, psichologinį barjerą dėl technologijų integracijos ir dabar jau suformuota nauja muziejaus koncepcija.

Pagal ją mes sąmoningai nesuvienodinome visų savo ekspozicijų ir nepadarėme visų jų interaktyvių.

Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ekspozicijas mes pateikiame kaip klasikinės muziejininkystės pavyzdį su tikrais daiktais ir be jokių technologijų.

Taip pat kaip jokios technologijos nėra reikalingo Luvre ar didžiuosiuose Britanijos muziejuose.

Istorijos žinojimas, suvokimas, teisingas vertinimas yra kiekvieno žmogaus prievolė ir jokios technologijos jo nepakeis. Jis formuoja asmenybę su tam tikromis vertybėmis.

Luvras turi Moną Lizą, o koks jums eksponatas atrodo pats svarbiausias, išskirtiniausias?

J. Genys: Daikto vertę sukuriame mes, laikmetis ir žmonės. Tame pačiame Luvre mane pribloškė komunikacija, kai pamačiau kad tiesiai nuo kasų salėse priklijuoti paprasti A4 formato lapeliai su nuorodomis iki Monos Lizos, kad visi ją pamatytų.

Mes tokiu objektu ir tokia komunikacija pasigirti negalime. Mano profesinė kompetencija - archeologija, todėl būsiu banalus, bet man brangiausias eksponatas yra Vlado Žulkaus atrastas renesansinis žiedas.

Ne todėl, kad jis auksinis, o todėl, kad jis labai paslaptingas, jis turi kelis analogus, kurie saugomi kituose muziejuose. Jis labai mažiukas. Kas galėjo juo puoštis? Apie tą žiedą galima parašyti knygą.

Tai, kad mes dar 2003 metais nutarėme pažiūrėti į šį žiedą kaip į galimybę apdovanoti Klaipėdos kultūros magistrus, parodo, kad jis yra daugiau nei vien tik muziejaus eksponatas ir turi visuomeninę paskirtį.

 

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder