Meistro rankoms paklūsta ir bažnyčios paveldas, ir senoviniai laikrodžiai

Paviliojo nykstantis bažnyčių grožis

Pagal profesiją A. Žukauskas – inžinierius-mechanikas, ilgus metus dirbęs Šiauliuose, kur anksčiau su žmona Genovaite ir gyveno, išleido į gyvenimą du sūnus – Juozapą ir Justiną, statė Kryžių kalno vienuolyną. 

Stipriai susidomėjęs Bažnyčios paveldu, mokėsi ir įgijo Kultūros paveldo departamento licenciją atkuriamiesiems darbams atlikti.

Sūnaus pranciškonų kunigo Juozapo Marijos prikalbintas – šis žinojo tėvo talentą, ėmėsi ir senosiose bažnyčiose prikelti tai, kas atrodė nebeprikeliama. 

Taip kone iš kaladėlių – kinivarpų sugraužtų ir sudūlijusių medžio detalių – Kretingos katalikų bažnyčioje pagal išlikusius dokumentus, nuotraukas per pusantrų metų A. Žukauskas atkūrė senąsias stales – vienuolių choro suolus, kurie dabar didingai puošia šios bažnyčios Kankinių koplyčią.

„Tų stalių liekanos dūlėjo užmestos sandėlyje, už vargonų, dalis jų išvis buvo sunykę. 

Tardavomės sykiu su broliais pranciškonais – jie manimi pasitikėjo, o jei ko nebežinodavau, kreipdavausi patarimo į Dangiškąjį Tėvą, ir, mūsų visų pastangomis, pavyko atkurti tai, ką matome šiandieną“, – kukliai apie savo įnašą į Kretingos ir visos Lietuvos bažnytinį paveldą kalbėjo A. Žukauskas.

Jis taip pat atkūrė ir seniausią Lietuvos katalikų bažnyčios kryžių toje pat Kankinių koplyčioje, dirbo restauruojant altorius Vilniaus Bernardinų bažnyčioje ir Kauno Šv. Jurgio koplyčioje.

Antrą kvėpavimą – šimtui laikrodžių

Pastaruosius 10 metų A. Žukauskas dirba Klaipėdos laikrodžių muziejaus, kuris yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys, laikrodininku. 

„Mano darbo esmė – prižiūrėti eksponatus: prisukti, išvalyti, kai ką ir atkurti iš saugyklų. 

Juk sukaupti eksponatai „apaugę“ – trauki juos iš fondų, valai, tvarkai, kai ką tenka atkurti savo namų dirbtuvėse, nes muziejuje jų nėra“, – savojo darbo pobūdį nusakė pašnekovas, per darbo metus muziejuje maždaug 100-ui laikrodžių suteikęs antrą gyvenimą, atkurdamas ne vien jų korpusus, bet ir mechanizmus.

Paklaustas, kuris šių laikrodžių įspūdingiausias, nė nedvejodamas atsakė – XVI a. astroliabija. 

Tai – senovinis astronominis prietaisas, skirtas matuoti dangaus kūnų aukštį virš horizonto ir kitiems sferinės astronomijos tikslams.

„Tai – ištisas astronominis kompiuteris, nurodantis žvaigždynų išsidėstymą, mėnulio fazes, navigaciją. 

Tai – ir Europoje labai retas prietaisas, gal tik vienetai tokių tėra pagaminta. Ir jį galėjo turėti tik labai turtingas laivo kapitonas.

Jį pagamino superspecialistai: kiekviena detalė išgraviruota ir yra tarsi meno kūrinys. Inkrustacijoms panaudotos tik brangios medžiagos – auksas, plienas, varis, jas tarpusavyje teko sujungti“, – entuziastingai pasakojo laikrodininkas.

Tvarko Mosėdžio bažnyčios laikrodį

Neseniai jis užbaigė tvarkyti prieškario Vilniaus laikrodininkų gildijos, kuri buvusi žydiška, pastatomą laikrodį.

„Šis laikrodis įdomus tuo, kad ne rodyklė rodo valandas – šios kinta langelyje, o aplink ciferblatą bėga minutės ir dar mažesnė sekundžių rodyklė. 

Toks laikrodis buvęs vienetinis, išliko įrašas, kad pirmąkart remontuotas 1924 m., o antrąkart meistras įrašą paliko 1952 m. Teko atkurti ir mechanizmą, ir korpusą – bebuvo pusė detalių. Užtrukau pusę metų“, – kalbėjo meistras.

Pastaruoju metu A. Žukauskas triūsia savanoriškai suteikdamas antrą kvėpavimą Mosėdžio bažnyčios bokšto laikrodžiui. „Šiam „senukui“ – per 200 metų.

Pradėjus tvarkyti švytuoklę, kuri sveria apie 15 kg, ertmėje aptikau peliukų lizdą, supasi sau jie ant švytuoklės ir nė motais, kad ketinu juos iš čia išguiti, – darbo pradžią su humoru prisiminė meistras. – 

Jau matau, kad sudėtingiausia bus atkurti dantračius, tarsi dantistui plombas, – labai jau jie susidėvėję. 

Laikrodis iš kažkur buvo atvežtas, vienetinis, analogų jam Lietuvoje taip pat neradau.“

Šis be atlygio atliekamas darbas – dar vienas įrodymas, kad meistrui daryti gerus darbus – natūralu, jis dar savanoriauja ir Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre. 

Myli bites ir visą gyvenimą laiko bityną.

Laikrodžiai moko ramybės ir kantrumo

Paklaustas, ko gi laikrodžiai išmoko žmogų, o ypač – meistrą, kurio rankos įpratusios liesti laiko nualintus daiktus, Antanas pamąstęs mintijo: „Tiksi jie sau ir moko ramybės – nei paskubinsi, nei pavėlinsi, nebent nenatūraliai. 

Taip tiksi ir mūsų laikas, o kol tiksi, vis dar norisi kažką naudingo nuveikti, kažką palikti po savęs. 

Reikia ir su Dievuliu pasitarti prieš kiekvieną rimtą darbą – pradedu nuo nulio ir tik berdirbant viskas išaiškėja. 

Moko kruopštumo ir kantrybės. 

Turiu viską pasverti, apmąstyti, ar įstengsiu, ar darbas bus vertas mano pastangų – yra buvę, kad atsisakiau tvarkyti „štampuotę“, kurių prieškariu lenkai prigamino serijomis – dantukai būna tiek sudilę, kad neįmanoma jų atkurti. 

Žmogus kartais daiktą pervertina, nors šis neturi didelės tikrosios vertės.“

Pastaruosius 5-erius metus restauratoriui svarbu, kad laikrodis būtų įdomus, vienetinis, nes vis mažiau lieka laiko į menkaverčius daiktus investuoti savo energiją ir gebėjimus.

Savo talentą, įsitikinęs A. Žukauskas, jis atsinešęs iš giminės: „Dar mano proprosenelis, irgi Antanas, buvo visų galų meistras – ir stalius, ir kalvis, ir arklių gydytojas. 

Tėvas Petras taip pat buvo nagingas stalius, račius, ir arklius kaustė, krosnis mūrijo, ir mane su savimi visur vežiodavosi – jis man buvo gyvas pavyzdys. 

O kaimynas buvo laikrodininkas – kviesdavosi kokį įdomesnį laikrodį išardęs. O aš sėmiau ir gėriau visą jų mokslą į save.“