Metų pradžia teatre su katastrofos nuojautos smelkiamu spektakliu

Nauji metai – naujų pradžių ir pažadų sau bei aplinkiniams metas, viltingas laikas, kai iš naujo dėliojamas asmeninių tikslų planas. Šį šviesų laikotarpį ir antrą 86-ojo sezono dalį Klaipėdos dramos teatras pradeda apgaulingai lengvu spektakliu.

Lauros Grozos „Saulės vaikai“ pagal M. Gorkio pjesę, pakvietęs į turtuolių Protasovų svetainę, primena, kad net išgyvendami savo pasaulio pabaigą žmonės turi talentą to nesuprasti ir nepajusti.

Spektaklyje kryžiuojasi daug stiprių personažų likimų, jų centre – Dariaus Meškausko ir Ingos Jankauskaitės vaidinama sutuoktinių pora Pavlas Protasovas ir Jelena Nikolajevna. Jie sklendžia per sceną įsisupę į laisvai plazdančius prislopintų spalvų rūbus, ginčijasi ir niekaip neranda bendros kalbos. Šalia jų kenčia kiti šeimos nariai, jų dramos trivialios lyginant su nematomu, bet fone bręstančiu skauduliu – šeimą pasiekia žinios apie maištaujančius valstiečius bei artėjančią choleros epidemiją.

Nepaisant to, pagrindinis herojus Protasovas stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo, jis savamokslis chemikas, susitelkęs į mokslą ignoruoja pavojaus ženklų pilną realybę ir nuoširdžiai tiki, kad nuo jo išradimų priklauso pasaulio ateitis. „Saulės vaikų“ premjera vyko dar 2020 m. rugsėjį, bet spektaklis rodytas nedaug kartų, tam sutrukdė pandeminė situacija. Pirmas apsilankymas naujais metais teatre – puiki proga jį pamatyti.

Maksimas Gorkis „Saulės vaikus“ parašė 1905 m. Petropavlovsko tvirtovėje, kur buvo įkalintas po „Kruvinojo sekmadienio“, kurio metu buvo susidorota su taikia darbininkų, nešusių Rusijos carui peticiją, demonstracija. Ji rašyta didžiulių, to meto visuomenės gyvenimą radikaliai pakeitusių permainų išvakarėse, bet „Saulės vaikai“ lygiai taip pat aktualūs ir šiandienos laikais. Viena po kitos naujienų sraute gula žinios apie katastrofiškus įvykius ar jų tikimybę – klimato kaita, pasaulinė pandemija, įvairūs arčiau ir toliau įsižiebiantys kariniai konfliktai.

Ryškūs pavojaus signalai yra matomi visiems, bet kaip M. Gorkio Protasovų šeima, taip ir šiandienis žmogus apokalipsės nuojautą išgyvena pirmiausia rūpindamasis savo asmeniniais rūpesčiais. „Veikėjų tragedija – jų infantilume. Pastarąjį suvokiu kaip baimę prisiimti atsakomybę ir daryti sprendimus. Jie savo problemas visą laiką permetinėja kitiems. Vieną gražią dieną problemos susikaupia ir sprogsta, materializuojasi. M. Gorkis labai žiaurus savo personažų atžvilgiu, negailestingai iš jų juokiasi.

Nežinau, kodėl tradiciniuose pjesės pastatymuose jie vaizduojami tokie idealizuoti. Mūsų užduotis atrakinti „Saulės vaikus“. Tai nėra graži pasakaitė“, – taikliai pjesės veikėjus charakterizavo aktorius D. Meškauskas.

L. Grozos spektaklyje netrūksta lengvumo ir žaismingumo, bet jos „Saulės vaikai“ demaskuoja paprastai šios pjesės adaptacijose pozityviai vaizduojamus veikėjus.

Anot režisierės, jie tikrai nėra atviri, geri ir tiesiog niekieno nesuprantami, „man atrodo, kad taip nėra, net atvirkščiai – jie nepaprastai arogantiški, egocentriški, be empatijos ir pakankamai gudrūs, nes moka pasislėpti už ideologinio fasado. Jie manipuliatoriai“.

Protasovų namiškių pasirinkimas nematyti už namų sienų bręstančių negandų, paniekinamas požiūris į žemesnio sluoksnio atstovus čia nėra idealizuojamas kaip idėjinis atsiribojimas, priešingai – tai snobizmas, galiausiai paspartinantis katastrofišką jų pasaulio griūtį, „spektaklyje iš veikėjų nedarome herojų, kritiškai žiūriu į juos.

Žmonės yra geri, kai turi tam laiko. Tai tinka mums visiems. Ir kuo geresnio žmogaus įvaizdį kas nors turi, tuo labiau juo ar ja pasitikime. Bet dažnai tie gerais atrodantys žmonės yra patys žiauriausi“, – apibendrino režisierė.

Nors „Saulės vaikų“ aplinka šviesi, ją smelkia pavojaus nuojauta. Spektaklio scenografas Mārtiņš Vilkārsis scenoje sukūrė vasariška nuotaika alsuojančią aplinką, bet joje gausu įspėjamųjų ženklų, „naudoju suspaustų dujų, kurios nuo menkiausios žiežirbos gali susprogti įvaizdį.

Taip pat remiuosi dirižablio įvaizdžiu, jis ir spektaklio plakate – tai nuoroda į dirižablį „Hindenburgas“, kuris skrido į JAV, ten patyrė avariją ir užsidegė. Man tai asocijuojasi su tuo, kuo mes dabar gyvename – lyg ir viskas gerai, nors bet kurią minutę visi galime išlėkti į orą. Šviesu, saulėta, bet kažkur yra dujų nuotėkis, kažkas šnypščia ir smirda. Niekas nieko nepastebėjo, bet ore tvyro grėsmės nuojauta, nejaukumas“.

Spektaklis „Saulės vaikai“, kuriuo pradedami 2022 m. Klaipėdos dramos teatre ir antra 86-ojo sezono dalis – neatsitiktinis pasirinkimas gilėjančių kritinių lūžių laikotarpiu. Tai kvietimas žiūrovams ne tik užpildyti naujų metų pradžią šviesiomis afirmacijomis, bet ir rinktis kuo drąsiau ir atviriau matyti realybę su visais joje atsiveriančiais pavojingais taškais.

Sausio mėnesį Klaipėdos dramos teatre taip pat bus rodomi Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis visai šeimai „Sniego karalienė“ pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką, Elmārs Seņkovs „Mama Drąsa“ pagal Bertoldą Brechtą, Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“ pagal Tadeuszo Słobodzianeko pjesę ir O. Koršunovo „Pašaliniams draudžiama“ pagal Gintaro Grajausko pjesę.

Sausio 14 d. rodomas spektaklis „Saulės vaikai“ bus pritaikytas ir žiūrovams, turintiems klausos negalią.

Sidebar placeholder