Jaunosios kartos menininkas Mindaugas Pupelis savo kūryboje kalba apie egzistencinę mūsų vienatvę, apie tai, kad ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo vieni. Asmeninio albumo nuotr.

Mindaugas Pupelis: „Deja, vienas kito niekada negalime visiškai suprasti“

„Iki parodos ne tiek jau ir daug laiko, bet juk Klaipėdoje nieko ir nevyksta, tad nėra ir ko daug planuoti. Ateikit arba, norintys patogumo, atvažiuokit. Pats irgi būsiu, galėsim ir nesikalbėti, kolektyviškai pastovėsim prie paveikslų, iki kol suprasim, kad nei taip, nei kitaip nėra gerai. Ateikit kaip į vestuves (+1 principu), nes kitaip rizikuojat dėl įdomumo, hedonizmo visuomenėje“, - taip sarkastiškai kviečia į savo personalinės parodos „Kolektyvinė vienatvė“ atidarymą jaunosios kartos tapytojas Mindaugas Pupelis. Paroda pristatoma šiandien, gegužės 6 d., 17.30 val. uostamiesčio Rūtų galerijoje (Danės g. 9).

Parodoje autorius pristato praėjusiais ir šiais metais sukurtus paveikslus, kurie jau eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, galiausiai atkeliauja į gimtąją Klaipėdą. Čia prasidėjo 1995 metais gimusio dailininko kelias, čia, prieš trejus metus baigus monumentaliosios dailės (freskos-mozaikos) bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, buvo pristatyta pirmoji personalinė paroda.

Per pastaruosius trejus metus mūsų gyvenime įvyko daug sukrečiančių pokyčių: pandemija, karantinas, karas... Sprendžiant iš parodos pavadinimo, tai atsispindi ir jūsų kūryboje.

Iš dalies taip. Parodos pavadinimas kalba apie kolektyvinę izoliaciją, kurią patyrėme dėl COVID-19 pandemijos, tačiau mano kūryboje ši tema nagrinėjama giliau.

Kalbu ir apie egzistencinę mūsų vienatvę, apie tai, kad ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo vieni.

Žmonių santykių, bendravimo tema mane jau seniai domina. Savo kūryboje gilinuosi į ją vis kitais rakursais.

Kokius pokyčius, įvykusius per tuos metus, savo kūryboje pats įžvelgiate?

Dabar daugiau dėmesio skiriu tapybos technikai, pasikeitė pats potėpis.

Praėjusiais metais baigiau įvietinto meno (freskos-mozaikos) magistro studijas. Baigaimojo darbo tema taip pat buvo labai panaši.

Gilinausi į prancūzų psichoanalitiko, psichiatro ir filosofo Žako Lakano (Jacques Lacanas) idėjas. Jis teigia, kad žmonės labai nori vieni iš kitų supratimo, palaikymo. Šį poreikį jie išreiškia ir per savo aprangą, kalbą, gestus, bendras patirtis. Tačiau iš tiesų vienas kito niekada negalime visiškai suprasti.

Šias idėjas plėtoju savo kūryboje. Mėgstu tapyti žmones, atskleisti jų santykį per pozas, spalvas, daug dėmesio skiriu rankų gestams.

„Paryčiais nutiko tyčinis nesusipratimas ir taip pat katinas, vardu Martynas“, drobė, mišri technika, 120x130 cm. „Penktadienio vakaras geltonų plytų kelio gale“, drobė, mišri technika, 120x100 cm.
„Paryčiais nutiko tyčinis nesusipratimas ir taip pat katinas, vardu Martynas“, drobė, mišri technika, 120x130 cm.

Žmonių rankos pirmiausiai krenta į akis žiūrint į jūsų kūrinius. Kodėl būtent rankos?

Pastebėjau, kad rankos labiausiai išreiškia mūsų emocijas, yra tarsi mūsų emocijų veidrodis. Todėl jos iš tiesų yra pagrindinis mano tapybos objektas šiuo metu.

Iš tiesų rankas piešti ir tapyti yra gana sudėtinga, o man patinka gilintis į techniškai sudėtingus dalykus. Įveikdamas iššūkius jaučiu, kad patobulėju.

Įdomūs jūsų paveikslų pavadinimai. Kada ir kaip jie gimsta? Kiek jie svarbūs jums?

Paveikslo pavadinimą sugalvoju tada, kai jau kūrinys būna užbaigtas. Tada dar kurį laiką į jį pasižiūriu ir tik tada pavadinu, remdamasis pagrindiniu paveikslo naratyvu.

Pavadinimai taip pat atspindi tik tam tikrą naratyvą, momentą, o ne tai, kas pavaizduota. Dažnai pavadinimus susieju su barų, bohemos kultūra. Baras man yra tarsi metafizinė erdvė, jungianti žmones. Paveikslų pavadinimai taip pat kartais susijungia: pavyzdžiui, vienas paveikslas yra „Penktadienio vakaras“, o kitas - „Šeštadienio rytas“.

„Penktadienio vakaras geltonų plytų kelio gale“, drobė, mišri technika, 120x100 cm.
„Penktadienio vakaras geltonų plytų kelio gale“, drobė, mišri technika, 120x100 cm.

Jūsų kūrybos kelias prasidėjo nuo grafičių. Ar šiuo metu skiriate dėmesio gatvės menui?

Tai buvo dar vaikystėje su flomasteriais. Vėliau gimnazijoje mokytojai pastebėjo mano gebėjimus šioje srityje. Dabar nelabai tam skiriu dėmesio, nors esant progai nepraleidžiu. Štai praėjusiais metais Klaipėdoje teko dalyvauti gatvės meno konkurse, kuris buvo skirtas Klaipėdos - Europos jaunimo sostinės metams ir jame užėmiau antrąją vietą.

Agota BRIČKUTĖ, menotyrininkė

Šiandieninėje savo kūryboje Mindaugas Pupelis susieja dvi iš pirmo žvilgsnio kontrastingas meno rūšis - molbertinę tapybą bei sienų meną.

Suderinęs tradiciją ir inovatyvumą, nuolat ieškodamas naujų meninės raiškos priemonių, dailininkas kuria atpažįstamą meninį stilių.

Mindaugas neapsiriboja viena technika, priešingai, pasitelkia tiek tradicines tapybos (aliejus, akrilas), tiek gatvės meno (purškiami dažai, markeriai) priemones. Tokiu būdu paveikslai tampa išraiškingi ir daugiasluoksniai - juose mainosi monumentalios figūratyvinės kompozicijos, dideli vienspalviai plotai, ryškūs kontūrai, kontrastingas koloritas bei grafikos elementai.

Idėjine prasme Mindaugo kūryba yra lyg kasdienybės dienoraštis, fiksuojantis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, tačiau pačiam menininkui brangius buities elementus.

 „Jau vis vien“, drobė, mišri technika, 100x68 cm.
„Jau vis vien“, drobė, mišri technika, 100x68 cm.

Anot autoriaus, idėjos kūriniams atsiranda stebint aplinką, žmones bei save patį. Paveiksluose aptiksime gausybę šiuolaikinės visuomenės personažų, kuriems visiems būdingas egzistencinės melancholijos dvelksmas. Iš tiesų, vienatvės tema yra fundamentali Mindaugo kūryboje. Vienatvė lydi kiekvieną personažą, o kasdienybės monotonija persmelkia visus vaizduojamus siužetus.

Paveikslų veikėjai tarsi išgyvena vidinį konfliktą - tarp to, kokie yra, ir to, kokie nori pasirodyti aplinkiniams. Pastarajam dvasiniam prieštaravimui perteikti dailininkas pasitelkia zoomorfinius motyvus, kurie tampa aliuzijomis į socialines kaukes.

Vaizduojami siužetai yra lyg surežisuotos mizanscenos, kuriose veikėjai bando įvairiais būdais (vartodami alkoholį, sėdėdami bare, bendraudami) pabėgti nuo vienatvės. Galiausiai paguodą randame suvokime, kad visi kolektyviškai dalijamės egzistencine atskirybe.

Ne mažiau įdomūs Mindaugo kuriamų paveikslų pavadinimai - literatūriški, asociatyvūs ir neretai šmaikštūs. Tai lyg lakoniški pasakojimai, atskleidžiantys subjektyvias dailininko būsenas - vienatvės jausmą, kasdienybės monotoniją, melancholiją ar emocinį nuovargį.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder