– Anksčiau rudenį, žiemą Palanga būdavo tuščia kaip išmirusi, o dabar – toli gražu, ypač savaitgaliais. Yra žmonių, kurie vasarą specialiai čia nevažiuoja, nes jiems nereikia triukšmo, susibūrimų.
O jei atvažiuoja, tai iš anksto žino, kur bus, ką veiks, kur eis, – kad tik ne į J. Basanavičiaus gatvę. Taigi mes vasarą dirbam taip pat, kaip rudenį, kaip žiemą, – sakė ji.
– Šį sekmadienį ruošiatės atidaryti Vitalio Čepkausko personalinę tapybos darbų parodą „Tacita“, rugpjūčio 20 dieną žurnalistas Rytis Zemkauskas kalbins atlikėją Jurgą Šeduikytę. Beje, projektas „Pavakariai pas Mončį“, kur ekspozicijų salėje pokalbiams susitinka menininkai ir kūrėjai, yra naujas dalykas muziejuje. Kieno tai idėja? Kaip jums pavyksta atrasti įdomių pašnekovų?
– Šis renginys yra mūsų muziejaus idėja. Rytis Zemkauskas – žinomas žurnalistas, vienas aktyviausių muziejaus lankytojų daug metų.
Sugalvoti, ką jis turėtų kalbinti, – paprasta, bet ne kiekvienas gali atvažiuoti, turi turėti tam laiko. Pokalbis trunka 1,5–2 valandas, bet iki tol yra labai daug organizacinių reikalų.
Pavyzdžiui, Jurga įdomi, nes kilusi iš Palangos, kaip dainų atlikėja, kūrėja žinoma daugeliui, bet norisi ją pažinti ir kaip asmenybę, juolab kad kompaktiškoje aplinkoje ekspozicijų salėje klausimus gali pateikti ir renginio dalyviai.
O pirmasis pokalbis vyko su muzikos atlikėju Free Finga (Tomu Narkevičiumi). Neatsitiktinai aš jį vadinu praėjusių metų Mončio muziejaus lankytojų šaukliu. Pernai birželio viduryje pas mus staiga užplūdo tiek žmonių, kad net nežinojome, kaip suktis.
Paaiškėjo, kad Free Finga, kurio koncertas tuo metu buvo Palangoje, per socialinius tinklus sukvietė savo pažįstamus ir draugus, parašęs, kad labai įdomūs eksponatai.
Be to, su šiuo atlikėju susijusi ir kita istorija – vienas mano pažįstamas Vilniuje ant dviračiu važiavusio Tomo kojos pastebėjo ištatuiruotą Antano Mončio „Švilpį“.
Per pokalbį su Ryčiu Zemkausku aš pati Free Fingos paklausiau, ar tai tiesa? Taip, sakė, tiesa, turįs „Švilpį“, nes yra Mončio gerbėjas.
– Esate menininko dukterėčia, todėl daugelio lankytojų atsiliepimai, kad muziejuje tvyro ypatinga jo aura, jums turėtų būti malonūs.
– Malonūs, bet ir atsakomybė yra didelė. Kaip išlaikyti, išsaugoti tą aurą? Jeigu koks nors projektas, paroda arba leidinys nepasiseks, kartelę gali labai greitai nuleisti, o pakelti bus labai sunku.
– Kaip reaguojat, kai kas nors sako: „O va aš tai nesuprantu to Mončio meno“. Juk pasitaiko ir tokių?
– Pirmiausia, nėra ko nesuprasti, nes Mončio skulptūros nėra koks nors labai šiuolaikinis menas, sukurtos prieš 50, 60, 80 metų. Nesuprantančių taip pat belikę vienetai, galiu patvirtinti, kad daugelio požiūris pasikeitė. Bet buvo buvo...
Gink, Dieve, ne visa valdžia, bet pasitaikė tokių, kurie sakė, kad Mončys Palangai atvežė „malkų krūvą“.
Praėjo daug laiko, kad įsitikintų: tuo, ką gavo Palanga, didžiuotųsi bet kuris kitas Europos miestas. Pagaliau – ar daug Lietuvoje yra skulptorių, kuriems būtų kuriamos oratorijos?
O Mončiui sukūrė! Neatsitiktinai vienu „Pavakarių pas Mončį“ svečių, kurį kalbino Rytis, buvom pasirinkę režisierių rašytoją Alvydą Šlepiką, kuris libretą šiai oratorijai, kaip ir Linas Rimša – muziką, sukūrė idealiai.
– Ar turite didelių svajonių?
– Oi... Norėčiau, kad muziejus būtų modernizuotas, kad turėtume saugyklą, patalpas atvežamoms ir išvežamoms parodoms, kamerinę erdvę renginiams ir susitikimams, užsienio šalių dovanotiems spaudiniams, tarp kurių yra vertingų, ir netgi mažą parduotuvėlę...
– Kiek parodų paprastai surengiate per metus?
– Kiekybė – tai tik skaičiai, tik statistika. Kaip bebūtų, muziejaus lankytojai keičiasi. Paroda vyksta mėnesį arba pusantro, tad tie, kurie matė, antrąkart nebeateis, užtat ateis, kurie nematę.
Antra, viskas priklauso ir nuo finansavimo. Kitais metais planuojam parodą, kurioje bus galima pamatyti prancūzo menininko, kūrusio panašiu laikotarpiu, kaip ir Mončys.
Kas įdomiausia, – abu jie piešė, tapė Kryžiaus kelio stotis. Kovidas nutraukė ir dar vieną mūsų projektą, prie kurio grįžtam – norim į Palangą atvežti Varšuvos menininko, su kuriuo Antanas Mončys kažkiek laiko praleido Paryžiuje, parodą, performensą ir kūrybines dirbtuves. Šios dvi ypatingos parodos – jau yra daug.
– Kiek Mončio eksponatų turi jūsų muziejus ir kurie dar Lietuvos muziejai jų turi?
– Žinau, kad Mo ir Nacionalinis dailės muziejai. Pas mus yra apie 90 muziejui priklausančių smulkesnių eksponatų, 58 didelės skulptūros dovanotos Palangos miesto savivaldybei. Kiek meno kūrinių įsigiję privatūs asmenys, neviešinama.
„Šv. Pranciškaus“ skulptūra prieš kelerius metus papuošė ir Kretingos pranciškonų gimnazijos, kuri buvo pirmoji Antano Mončio mokykla, erdvę.
Šią skulptūrą buvo užsakę išeiviai pranciškonai. Jos grįžimas iš Amerikos į Lietuvą prieš kokius 20 metų – su istorija: pasirodo, kraunant į laivą, blogai pritvirtinta sudužo. Kur nukeliavo, ilgus metus nežinojom, mano mama rašė ir laišką pranciškonams, klausė.
Po kurio laiko paaiškėjo, kad į 4 ir daug smulkių gabalų sudužusi skulptūra atsidūrė vienuolyne prie Kryžių kalno. Ją restauravo Dailės akademijos restauratoriai.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą