"Vieną kartą per metus atsimename mirusius. Vieną dieną paskiriame pasikalbėjimui apie juos. Įvairios tautos įvairiai prisimena savo mirusiuosius. Vienos meldžiasi tiesiog mirusiųjų vėlėms ir prašo jų užtarimo gyviesiems, nes mirusieji yra laimingi ir gali palengvinti gyvųjų gyvenimo žingsnius.
Kitos tautos meldžia Dievą, kad Jis palengvintų vėlių kančias.
Klaipėdos kapinių istorija yra paties Klaipėdos miesto istorija. Iki 1796 metų miesto kapinės buvo tarp Jono bažnyčios ir Dangės upės.
Kairėje Dangės upės pusėje buvo tada miestas, kuris pamažu augo ir kėlėsi į dešinę Dangės pusę.
Pradėjus statyti vis daugiau namų, mirusiesiems nebebuvo vietos, nes jų vietą užėmė gyvieji.
1796 m. naujos kapinės buvo atidarytos toj vietoj, kur dabar yra Luizės gimnazija, o senųjų kapinių vietoje pradėti statyti namai, sandėliai ir dabar nebėra jokio ženklo, kad čia kada nors yra buvusi mirusiųjų vieta.
Kapinės atskiriamos nuo bažnyčios
Ir naujoje vietoje nebuvo mirusiems ramybės.
Aplink ėmė statyti namus, tiesti gatves, ir kapinės pasidarė viduryje miesto. Aplink gyvenantieji nelabai jaukiai jautėsi ir todėl ėmė daryti žygių, kad mirusieji būtų atitolinti nuo gyvųjų.
Apie 1830 metus nutarta kapines perkelti į dabartinių kapinių vietą, o vietoje senųjų kapinių įsteigti miesto sodą.
Iki tol kapinių tvarkymas, priežiūra ir administravimas buvo bažnyčių žinioje. Steigiant naujas kapines jų administravimą pasiėmė miesto magistratas.
Bažnyčios tik tiek bendro dabar teturi, kad palaidoja tikinčiuosius savo apeigomis, o daugiau kuo nors į kapinių reikalus visiškai nesikiša.
Rudieji mirusiųjų sąrašai
Kiek palaidota Klaipėdos naujosiose kapinėse iki 1851 m., nėra jokių žinių, nes didelis gaisras sudegino visus užrašus ir kapinių dokumentus.
Nuo 1851 m. iki šios dienos mirusiųjų sąrašai, kuriuos gali kiekvienas matyti ir skaityti.
Tai storos, rudų lapų knygos, kuriose kiekvienam mirusiam paskirta tiktai viena puslapio eilutė, kurioje rašoma tik tiek: palaidojimo data, kapinių kvartalo, eilės ir vietos numeriai, pavardė, vardas ir užsiėmimas.
Daugiau nieko.
Trumpa, paprasčiausia, proziška eilutė, - tokia pat ir paprasčiausiam elgetai, ir turtingiausiam miesto pirkliui. Kažkoks keistas ir nejaukus jausmas ima sklaidant tuos ruduosius lapus.
Pirklys, darbininkas, gydytojas, žvejys, advokatas, vežėjas, mokytojas, kūdikis - tokie titulai paskutinėje lapo skiltyje žymi buvusįjį žmogų.
Šeštadienį palaidota 28 930 žmonių
Miesto magistratas, perimdamas tvarkyti naująsias kapines, paskyrė specialų tvarkytoją, kuris vadinasi kapų inspektoriumi.
Pirmasis kapų inspektorius buvo Hein, kuris pradėjo savo darbą 1851 m. lapkričio mėn. 15 d. ir baigė pats mirdamas 1885 m. balandžio 1 d. Per 33 metus ir 58 mėn. jis palaidojo 11 519 žmonių.
Nuo 1885 m. balandžio 1 d. iki 1919 m. balandžio 1 d. kapų inspektorius buvo Tiesses, kuris palaidojo 11 412 žmonių. Nuo 1919 m. balandžio 1 d. kapines tvarko inspektorius p. Tillott, kuris iki šios dienos jau palaidojo 5 998 žmones.
Tokiu būdu per 86 metus Klaipėdos miesto kapinėse palaidoti 28 929 žmonės.
Šeštadienį palaidotas 28 930 žmogus.
Kapų inspektorius p. Tillott
Kapinėse nedidelis vieno aukšto mūrinis namelis. Prie durų lentelė, kurioj abiem krašto kalbom užrašyta: „Tillott, kapų inspektorius“. Paspaudžiu skambutį.
Tylu. Prie durų langas, o prie lango kampu iškišti du veidrodžiai.
Nereikia P. Tillott eiti prie durų ir žiūrėti, kas atėjo. Pažvelgia į už lango esantį veidrodį ir mato spaudžiantį skambutį ateivį.
P. Tillott nėra vietinis klaipėdiškis. Jo tėvai buvo anglai, kurie čia atvyko iš Bristolio. Jo tėvas buvo dabartinių Lindenau laivų dirbtuvių steigėjas. Sūnui likimas lėmė būti mirusiųjų namų tvarkytoju.
- Ar neliūdna ir nebaugu gyventi kapinėse ir turėti reikalą su mirusiaisiais? - klausiu aukšto, nuolat besišypsančio ir lietuviškai nesuprantančio p. inspektoriaus.
- Kai kada liūdna. Aš negaliu žiūrėti į vaizdą prie kapo, kai mylima jauna žmona, pasilikusi su mažais vaikais, atsisveikina prie duobės su mylimuoju vyru. Labai liūdna ir tada, kai mažiukai vaikučiai palydi į kapą savo mamytę.
Negaila mirusiųjų, bet gaila palikusių gyventi. Mirtis neišvengiama, visiems reiks mirti.
Kiekvienas žmogus priklauso likimui.
Nuo mirties nepabėgs. „Jeigu likimo lemta bus tada ar tada numirti - nepadės jokie gydytojai, nė kitokios apsaugos priemonės - sako inspektorius. “Kodėl gatvėje, kur daug žmonių, automobilis turi suvažinėti tą, o ne kitą žmogų, kodėl nusižudo tas, o ne kitas?
Tik dėl to, kad kiekvienas žmogus yra likimo valdžioje ir likimas kada nori, tada žmogų pasiima pas save", - pareiškė kapinių inspektorius p. Tillott savo pažiūrą į mirtį ir liūdnai, kaip tikras anglas, nusišypsojo, žiūrėdamas ant priešais esančios komodos padėtą laikrodį, kuris skiriasi nuo kitų laikrodžių tuo, kad jį galima užsukti tik vieną kartą per metus.
Laidojimo tvarka
Numiršta Klaipėdoje žmogus. Tuoj turi apie mirtį pranešti policijai ir užregistruoti magistrate.
Gydytojas išduoda mirties pažymėjimą, o to pažymėjimo antroje pusėje magistratas pažymi laidotuvių mokestį, kuris yra įvairus. Mokestis imamas pagal mirusiojo turtingumą, o turtingumas nustatomas pagal mokėtus magistratui mokesčius.
Paprastas darbininkas, kuris dirba nuolatos fabrike, moka 5-6 litus, kuris nemoka mokesčių, tas laidojamas veltui. Laidojama tik tada, kai nuo gydytojo pažymėjime nurodytos mirties valandos praeita 72 valandos.
Anksčiau užkasti draudžiama.
Be miesto kapinių, dar yra kapinės Vitėje ir Smeltėje, kurios taip pat yra p. Tillott žinioje.
Technišką kapinių darbą dirba 7 darbininkai, kuriems magistratas moka algą. Tie darbininkai kasa duobes, lygina kelius bei takus, atlieka sunkiuosius darbus, o pačius kapus tvarko, sodina gėles 6 moterys. Viso išlaidų kapinėms tvarkyti per metus susidaro apie 60 000 Lt.
Iškilmingiausios laidotuvės
P. Tillott yra matęs daug įvairių ir graudžių laidotuvių, bet įspūdingiausios ir iškilmingiausios laidotuvės buvusios 1917 m. rugsėjo mėn., kai buvo laidojamas garsusis vokiečių karo lakūnas Kurt Wolf. Wolf, kovodamas su priešais numušė jų net 56 lėktuvus ir per vieną mūšį 1917 m. rugsėjo 19 d. pats žuvo.
Kadangi Wolf buvo gimęs Klaipėdoje, tai čia jį atvežė ir palaidoti. Per laidotuves buvo minios žmonių, o padangėse lėktuvų eskadrilės.
Žymiausi paminklai
Mums, lietuviams, brangiausias ir gražiausias paminklas yra „Už laisvę žuvusiems 1923 m.“ Tai kuklus paminklas iš akmens, atvežto nuo buvusios Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sienos.
Kape, prie kurio stovi šis paminklas, yra palaidoti 5 žuvę per Klaipėdos atvadavimą. Prie šio paminklo per įvairias šventes renkasi lietuviai, atiduoda pagarbą žuvusiems didvyriams.
Kitoje vietoje puikus kapas, kuriame ilsisi 1928 m., per anglų karo laivo sutikimą saliutuojant, žuvę trys artileristai: vyr. leit. Jakučiūnas Nikodemas, viršila Lingis Juozas ir eilinis Šimkus Antanas.
Besaliutuojant iš patrankos sprogo šovinys ir šie jauni kariai palydėjo savo gyvybes.
Ant jų kapo puikus antkapis ir paminklas su marmurinėmis lentomis.
Randame kapinėse ir anglų kapų. Puikus kapas anglų Simpson šeimos.
Galima vaikščioti šiame mirusiųjų mieste ištisas valandas ir skaityti praeities knygas. Iš kiekvieno parašo kalba buvusieji žmonės. Ši kalba vienoda ir monotoniška, bet ji daugiau pasako, kaip storiausi filosofų tomai...
Čia guli visas miestas. Čia guli tūkstančiai žmonių.
Kiti gyvena. Susirūpinę, suvargę, pikti, įniršę, kiekvienas su savo pretenzijomis ir bėdomis.
Frontuose kariauja, skerdžia vienas kitą; miestuose stato puikius rūmus, galvoja, kokios geriausios firmos automobilį pirkti; kiti sėdi kalėjimuose už vagystes ir sukčiavimus, dar kiti nuteisti kalėjimuose laukia drebėdami mirties.
Čia, kapinėse, ramu, tylu.
Kokie smulkučiai, menkučiai atrodo po kapines vaikščiojant žmonių rūpesčiai.
Visi žmonių žygiai, visos kalbos išnyks, užsimirš, o iš viso to paliks šaltas kapas su monotonišku užrašu ir tik viena eilutė storos kapų inspektoriaus mirusiųjų knygos pageltusiame lape..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą