Neklauskit dainiaus vardo, arba „Aš verkiau parimus“

O eilėraštis, pagal kurį Leonardas Šimutis sukūrė melodiją, pirmą kartą pasirodė 1942-aisiais išleistame 1943 metų kalendoriuje. 

Vėliau šie posmai dar buvo spausdinami žurnale „Karys" 1943 metais. Eilėraštis, pavadintas kiek kitaip ("Stoviu aš parimus") ir pristatomas kaip Lietuvos partizanų daina, publikuotas 1991 metais Klivlende (JAV) išleistame dainų rinkinyje „Tau brangi Tėvyne".

Eilėraštį sukūrė Švenčionių mokytojų seminarijos antrakursė Vanda Panavaitė. Tačiau šios pavardės nerasite nei Lietuvos enciklopedijose, nei kituose šaltiniuose.

Atsakymą pateikia žinomas tautosakininkas, mokslų daktaras, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas Kostas Aleksynas. 

Jis rašė: „Aptariamoji daina, tokia lyriška ir nuoširdžiai poetiška, menine raiška pritampanti prie kitų XX amžiaus viduryje sukurtų dainų, daug kam ir anksčiau galėjo savaime kelti spėlionių, kas ją būtų sukūręs, nes jos autorystę rodantys leidiniai kone pusšimtį metų buvo nugrūsti į tarybinių „specfondų" seifus".

Pirmiausia prisiminkime tą lyrišką eilėraštį, kurį prieš aštuoniasdešimt dvejus metus sukūrė Vanda Panavaitė:

Aš verkiau parimus

Aš verkiau parimus tarpvartėj darželio,

Kai, paspaudęs ranką, tyliai išėjai -

Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,

Verkė ūkanose skęsdami laukai.

Kas paklaus: - Kodėl tau ašaros taip rieda?

Kas man ravint rūtas, padėk Diev sakys?

Kas akis manąsias atras lino žiede,

Kas, o kas? O kas gi? - neramu širdy.

Lengvai mėto šeivą staklės ąžuolinės,

Tiesias plonos gijos taip margai margai.

Rankšluostin įausiu „Lietuva tėvyne.

Tu didvyrių žemė - mes tavi vaikai".

Kada mūs žemelė bus nuo kraujo soti

Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,

Aš vandens atnešiu moliniam ąsoty,

Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

Eilėraščio autorė Vanda Panavaitė 1944 metais emigravo į Vokietiją, vėliau persikėlė į Kanadą, o iš čia iki pat mirties gyveno Amerikoje.

Ji tapo aktyvia mūsų tautiečių kultūrinio gyvenimo dalyve, įvairių švenčių organizatore. Ji pati irgi mėgo dainuoti, yra išleidusi net keturias lietuviškai ar angliškai įdainuotų melodijų plokšteles.

Ji mire Čikagoje, ką tik atšventusi savo gyvenimo devyniasdešimtmetį (1925.07.05 - 2015.08.29).

Tąjį, 1942-aisiais paskelbtą, jos eilėraštį ypač pamėgo jaunimas, pradėjo dainuoti. Vėliau ši daina nuolat skambėjo partizanų, tremtinių ar lietuvių išeivių lūpose.

Įprasta, kad žmonės, pamėgę vieną ar kitą tekstą, dainuodami įterpia papildomų žodžių, prikuria naujas eilutes. Tačiau šiai autorei kiekviena pataisa buvo nepriimtina, ji labai pergyveno, kad jos posmai „tobulinami"... 

Jau išgirdusi pirmos eilutės (Aš verkiu parimus) pakaitalą (Stoviu aš parimus) autorė jį vadino nepasisekusiu taisymu. 

Pirmo posmo ketvirtą eilutę (Verkė ūkanose skęsdami laukai) partizanai taip pat „patobulino": dainavo „Skendo ūkanose Lietuvos miškai"... 

Poetės ir dainininkės giliu įsitikinimu kiekvienas eilėraštis dainuotinas būtent toks, koks yra parašytas. Žinant tokią kategorišką autorės nuostatą, galime suprasti, jog kur kas labiau jai skaudėjo, kai išgirsdavo atsiradusį visai kitą jos eilėraščio autorių. O tokių atvejų būta!

Viskas prasidėjo, kai 2010 metais Telšiuose vyko politinių kalinių bei tremtinių šventė „Leiskit į Tėvynę". Šventės repertuare nurodoma, kad daina „Stoviu aš parimus" yra liaudies daina. 

Šventės organizatoriai netrukus gavo vienos vilnietės laišką, kuriame teigiama, kad dainos autorė - lietuvių išeivė Amerikoje Julija Švabaitė-Gylienė. 

Netgi siūlyta ją pakviesti į šventę... Būta ir teiginių, jog eilėraštį sukūrė partizanų dainų kūrėja Diana Glemžaitė.

Po kelerių metų dainos autoriumi pasiskelbė esąs Vytautas Bložė, neva melodiją jis gavęs iš kompozitoriaus Vygando Telksnio ir sukūręs tuos posmus... 

Gerai, kad atsirado teisybės žinovų, kurie spaudoje paneigė visus „apsišaukėlius" ir eilėraščio autorystės palmes grąžino Vandai Panavaitei.

O Vanda Panavaitė, ištekėjusi už inžinieriaus statybininko Jono Stankaus, tapo Stankuviene, bet Amerikoje pasirašinėdavo pavardės santrumpa - Stankus. 

Turėdama puikų, šiltai skambantį balsą, ji ir pati dažnai dainuodavo, ir buvo nepakeičiama švenčių organizatorė, vadovavo tautiškų šokių būreliams. 

Ji įrašė ir paskelbė netgi keturias pramoginės muzikos plokšteles. Pristatant šią produkciją buvo pažymėta, jog Vandos Stankus dainuojami žodžiai skamba maloniai, aiškiai ir patraukliai. 

Sekant jos įdainuotą ritmą norisi sekti melodiją ir kartoti dainos žodžius, prasiveržiančius pro melodijų žavesį. 

Teigta, jog Stankuvienės plokštelės drąsiai konkuruoja su geriausia kitų tautų pramogine muzika, jog ji yra pralenkusi lietuviškus dažnai girdimus šlagerius...