Beje, ji jau ne kartą yra pripažinta, kaip viena gražiausių dainų apie motiną... Šį tekstą neretai savo repertuare atlieka tokie muzikos grandai, kaip Veronika Povilionienė, Gytis Paškevičius, broliai Aliukai, Garliavos folkloro ansamblis bei kiti kolektyvai.
Ir kas keisčiausia, kad šis kūrinys dažniausiai pristatomas kaip liaudies daina... Žmonėms tikrai nerūpėjo, kas gi jos kūrėjas: niūniavo, dainavo ir visiems buvo smagu. Teksto autoriaus pavardė, kaip dažniausiai būna, pasimeta - dainingi posmai keliauja iš lūpų į lūpas... Ką tik paminėti atlikėjai dažniausiai tekstą sutrumpina iki dviejų - trijų posmų. Tremtiniai, mėgę šią dainą, dar prikurdavo posmų apie žūtį Kazachstane ar Sibiro šaltuos snieguos ir „kas tada, mamyte, tave nuramins ir paguos"...
Internetinėse erdvėse ši daina neretai priskiriama net skirtingiems autoriams... Ilgą laiką net spaudoje teigta, jog dainą sukūrė jaunas kunigas Petras Butkus. Legendinę paklaidą prieš gerą dešimtmetį pakoregavo žurnalistas Julius Norkevičius ("Voruta", 2011, nr. 6), rašęs, jog P.Butkus, jaunystėje turėjęs gražų balsą, buvęs muzikalus, dar Telšių kunigų seminarijoje subūręs klierikų oktetą, pradėjęs vikaro pareigas Papilėje, sukūrė per dvidešimt melodijų žemaičių eilėmis, tarp jų - ir pagal Pauliaus Jurkaus tekstą.
Taigi, tikrasis dainos „Kaip obelis, mamyt, palinkus" autorius yra Paulius Jurkus. Jo eilėraštis, tiesa, tada dar pavadintas vardu „Iškeliavimas", pirmą kartą pasirodė 1938 metų mėnesiniame moksleivių žurnale „Ateitis". Štai tas tikrasis poeto tekstas:
Kaip obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltumo jazminų...
Ar čia seniai supai tu lingę,
Dabar gyventi išeinu.
Dar taip norėčiau palydėti
Saulutę žengiančią miškais...
Paskui vienam tyliai liūdėti,
Kad visa žemėj taip praeis.
Tegul vėl skamba man jaunystė
Piemens rageliais laukuose,
Ir dainos, tėviškėj užgimę,
Tevirkdo, džiugina mane.
Dar taip norėčiau bėgt per pievas,
Skardenti slėnį dainele,
Bučiuoti žemę kvapią, šventą,
Ramus svajoti vakare . . .
Girdėti alpstančią lakštutę
Ir laukti žaros kol užges,-
Atverti sielą, kaip šaltinį,
Ir ilgesiui ištiest rankas.
Bet reik keliauti į pasaulį,
Uzmiršti vasaras medaus,
Naktis tamsi, o nieks nelaukia,
Tave, jaunyste, kas priglaus...
Paulius (Povilas) Jurkus, kartais pasirašinėjęs Džiugėno slapyvardžiu, literatūrinėje visuomenėje ir šiandien nėra plačiai žinomas. Vis dėlto informaciniai šaltiniai nurodo ne tik pagrindinius jo gyvenimo matmenis (1916.07.29 - 2004.04.09), bet ir jo kūrybinius titulus: rašytojas, dailininkas, beletristas, redaktorius, meno kritikas, visuomenės ir kultūros veikėjas.
Pauliaus Jurkaus kūrybinėje biografijoje keletas knygų: novelių rinkinys „Pavasaris prie Varduvos", romanas „Smilgaičių akvarelė", du padavimų rinkiniai „Ant Vilnelės tilto" ir „Kai Vilniaus liepos žydi", poema „Juodvarniai", eilėraščių knyga „Klevai prie vartų". Jis taip pat sukūrė daug iliustracijų, apipavidalino apie šimtą leidinių.
O viskas prasidėjo Žemaitijoje, gimtojoje Žemaičių Kalvarijoje. Dar mokydamasis Sedos progimnazijoje jau garsėjo kūrybiniais užmojais, rašė eiles, kurdavo scenografijas. Itin reikšminga jo veikla statant Sedoje paminklą Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių paminėjimui. Pagal jo eskizą liaudies meistras akmenyje iškalė kunigaikščio ženklą, o pats Jurkus paminklo apačioje ant cemento įrašė dedikaciją: „Visi lietuviai dirbkime išvien".
Itin artimai Paulius Jurkus bendravo su netoliese gyvenančiu garsiu Lietuvos poetu Vytautu Mačerniu. Abu studijavo Vilniaus universitete, ne kartą lankėsi pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Dažnai susirašinėjo laiškais, vienas kitam siuntė naujus savo eilėraščius. Perskaitęs atsiųstą Pauliaus eilėraštį Vytautas Mačernis 1939 metų kovo 18 d. laiške neslėpė savo susižavėjimo kolegos eilėraščiu „Snaigės pasaka".
„Tai tikra lyrika, čia nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo,- rašė Mačernis.- Kai skaitau vienus eilėraščius: man šalta nejauku, nemalonu, kai skaitau eilėraščius, kurie turi ugnies, tai Tu įsivaizduok, kaip aš pasijuntu." Perskaitęs tą naują Pauliaus eilėraštį Mačernis pasijuto tarsi būtų dykumoje, kur tik vėjas ir sniegas, bet jautėsi patekęs prie besikūrenančio židinio jaukiame namuke.
Jam buvo malonu pasėdėt prie besikūrenančio židinio, pasišildyt nušalusias rankas ir džiaugtis šviesiais kaspinais skaitant tas Pauliaus eilutes: „Kam tie karklai siūbuos, /Šventai pušys užgaus, /Jei vis jusi namuos, / Išsiilgęs žmogaus./ Tolius snaigės užklos/ Ir vartus užpustys, /Ir užsnigs mylimos/ visad gyvas akis".
Ypač tragiška lemtis abiejų poetų gyvenimą ženklino 1944 metų spalio septintąją. Vytautas Mačernis sėda į vežimą ir pakvietęs Donatą Banionį pasuka link Pauliaus Jurkaus. Pamatę riedantį vežimą, kaimynai pasibaisėja: „Bepročiai, kur jūs? Ten jau frontas"... Donatas Banionis išlipa, o Mačernio vežimas rieda toliau. Netrukus netoliese gaudžiančio fronto skeveldra pražudo Vytautą Mačernį... Paulius Jurkus nebenori laukti tragiškos lemties - jis pasitraukia į Vakarus. O iš čia jo keliai nuvingiuoja į Ameriką.
Čia, Amerikoje, Paulius Jurkus intensyviai kūrė prozą ir poeziją, apipavidalino daugybę knygų. Du dešimtmečius dirbo laikraštyje „Darbininkas", dešimtmetį vadovavo Lietuvos rašytojų draugijai. Gyvendamas svetur nė minutei nepaliovė galvojąs apie Tėvynę. Ilgesingi palikto krašto vaizdai įspūdingai vėrėsi jo kūryboje.
Eilėraštyje „Klevai prie vartų" jis skausmingai prisimena gimtinėje per dangų traukiančius žąsų būrius: „Bet likome svečiai tik mes, ne žąsys/ Mes likome paklydę tremtiniai, / Mus apverkė berželis, tas mažasis,- / Vakarėj saulėj raudo tvenkiniai.../ Prie vartų liko tie klevai didingi, / Kad šauktų jie mane daina sava. / Jūs man brangiausi, broliai reikalingi - / Jūs mano žemė - mano Lietuva!"
Prieš mirdamas jis savo artimiesiems išsakė vienintelį savo norą - amžinam poilsiui atgulti gimtinėje. Rašytojo norą įvykdė jo dukra Daina Jurkutė, 2016 metais atvežusi tėvelio urną į Lietuvą.
Talentingas menininkas buvo palaidotas Žemaičių Kalvarijos senosiose kapinėse. Šventas mišias laikė Telšių vyskupas Jonas Boruta, jam gražiai talkino Telšių kunigų seminarijos prefektas, kanauninkas Andrejus Sabaliauskas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą