(Ne)paveldas: kas bus, kai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija išsikels?

Pastatas J. Janonio gatvėje, kuriame šiuo metu įsikūrusi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos administracija, pastatytas 1980 m.

Atlikus analizę buvo nustatyta, kad jam reikalingas kapitalinis remontas, pareikalausiantis nemažų išlaidų. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nusprendė statyti naują pastatą.

Naujas 6 aukštų administracinis pastatas, kuriam keliami aukštos architektūrinės ir inžinerinės kokybės, inovatyvumo reikalavimai, turėtų iškilti ant Kuršių marių kranto šalia „Mėmelio miesto“.

Jo statyba turėtų prasidėti 2026 metais.

Koks likimas laukia dabartinio KVJUD administracinio pastato?

Uosto direkcijai išsikėlus, pastatas liks be šeimininko. P. Džervaus tyrime architektūros ir istorijos žinovai svarsto, ar šis pastatas unikalus, saugotinas architektūros kūrinys, ar svetimkūnis, kuriam ne vieta istorinėje miesto dalyje?

Laikmečio simbolis

Dauguma tyrime pasisakiusių architektų sutaria, kad šis pastatas, kaip architektūrinis objektas, yra vienas ryškiausių savo laikotarpio pavyzdžių Lietuvoje.

Architektas Mantas Daukšys jį vadina „akivaizdžia sėkme“ ir pabrėžia pastato išskirtinumą: „Pastatas iki šiol linksniuojamas kaip unikalus, jo kūrėjai suprojektavo stilobatą, derindamiesi prie aplinkinių žemesnių namų, pastatas savo išskirtine struktūra sėkmingai surado savo vietą visoje teritorijoje. Pastatas turi daugiau verčių nei vien architektūrinė, jis galėtų tapti saugomas.“

Jam pritaria ir architektė Gerda Antanaitytė.

„Jis tikrai yra didelė sėkmė miestui - vienas svarbiausių to meto architektūrinių objektų, su savo charizma, su itin išskirtiniais atpažįstamais fasadais iš reljefinių betoninių segmentų. Jis tikrai turėtų būti išsaugomas kaip kompleksas“, - teigia ji.

Architektas Vaidotas Dapkevičius taip pat apibūdina pastatą kaip „stiprų kūrinį“, kuris savo laikmečiu rodė aukštesnį architektūrinį lygį.

Panašios nuomonės laikosi ir architektas Rolandas Rakevičius, įvardindamas jį kaip vieną iš saugotinų objektų: „Kaip kompozicija šis pastatas yra vienas iš saugotinų objektų, turintis architektūrinę vertę. Pastatas vertingas savo kompozicija, atpažįstamas dėl unikalios architektūrinės išraiškos, kuri turėtų būti išsaugota.“

Dvi galimybės

Istorikas V. Safronovas primena, kad Uosto direkcijos kompleksas iškilo istorinėje miesto dalyje, kurioje anksčiau buvo gyvenamieji namai.

Todėl svarsto dvi galimybes, ką būtų galima daryti su pastatu po to, kai iš jo išsikels Uosto direkcija. Galimybė A: jeigu savininkas nutartų pastatą griauti, tuomet verta galvoti apie grįžimą prie kvartalinės logikos, kuri buvo sunaikinta tuo metu, kai pastatą reikėjo statyti. Galimybė B: jeigu savininkas nutartų pastatą išlaikyti, tada verta jį išsaugoti tokį, koks dabar yra kaip autentišką laikotarpio ženklą.

Ateities iššūkiai: ekonomika prieš architektūrą

Visi ekspertai sutinka, kad pastato ateitis yra labai miglota ir pavojinga.

Architektas Aurimas Baužys prognozuoja, kad investuotojui ateityje iškils dilema, ar nugriauti visiškai ir vystyti kažką naujo, ar pritaikyti šį esamą pastatą, jį rekonstruoti.

„Akivaizdu, kad šiai vietai reikėtų gero konkurso, bet tuo pačiu ir gero, stipraus užsakovo, kuris ryžtųsi tokiai avantiūrai“, - teigia A. Baužys, tačiau iškart priduria, kad netiki tokiu sėkmės scenarijumi.

Kita opi problema - pastato modernizavimas, ypač šiluminės izoliacijos klausimas.

R. Rakevičius kategoriškai teigia, kad bet koks išorinis apšiltinimas sunaikintų pastato esmę. „Visa pastato kompozicija paremta būtent išoriniu dekoru ir elementų sukomponavimu. Jeigu būtų nueita išorinių sienų apšiltinimo keliu, tai jau geriau pastatą nugriauti“, - teigia jis.

V. Dapkevičius antrina, kad jei „ekonominė logika siekiant eksploatacijos gerinimo įveiks architektūrinę, pastatas bus tiesiog sugadintas, sunaikintas.“

Ieškant kūrybiško kompromiso

Anot architektų, vienas realiausių kelių - vystyti visą kvartalą kompleksiškai, išnaudojant šalia esantį tuščią sklypą. Šią idėją siūlo ir A. Baužys, ir V. Dapkevičius.

"Mano supratimu, pastatų fasadai turėtų būti išsaugoti. Šiuolaikinės priemonės leidžia išspręsti ir patalpų šilumos klausimą, nesužalojant išraiškingų fasadų.

Galbūt raktas į sėkmingą šio komplekso regeneravimą, neprarandant pirminio jo vaizdo, greta esančio tuščio sklypo prijungimas, kurio plote naujam investuotojui būtų įmanoma žymiai daugiau - įrengti požeminius parkingus, papildomą užstatymą, taip užbaigiant kvartalą", - išeitį siūlo A. Baužys.

V. Dapkevičius taip pat mato galimybę sukurti „integralų viso kvartalo sprendimą“: „Galėtų atsirasti intensyvesnis užstatymas, masyvesni tūriai užnugaryje, kaip kompensacija išsaugotam arch. R. Lajaus sukurtam objektui.“

Laivininkystės rūmų likimas - tai ne tik vieno pastato, bet ir viso miesto požiūrio į savo sudėtingą istoriją ir architektūrinį palikimą klausimas.

Beveik vienbalsis ekspertų sutarimas dėl jo išskirtinės architektūrinės vertės siunčia aiškų signalą - jo praradimas būtų didelė netektis Klaipėdai.

Tačiau ar miestas ir potencialūs investuotojai sugebės rasti kūrybišką sprendimą, kuris leistų suderinti paveldosaugą ir ekonomiką?

O gal unikalus statinys taps dar viena tų praradimų, apie kuriuos vėliau su liūdesiu kalbėsime kaip apie neišnaudotą galimybę? Atsakymas į šiuos klausimus taps Klaipėdos brandos egzaminu.

Informacija 1980 m. J. Janonio gatvėje duris atvėręs 8 tūkstančių kv. m ploto ir 32 metrų aukščio kompleksas tapo svarbiausia miesto šiaurinės dalies dominante. Pastatą dar 1976 m. suprojektavo architektas Rimantas Leonardas Lajus. Anot jo, pastato formą apsprendė jo vieta prie trijų susikertančių gatvių. J. Janonio ir Dariaus ir Girėno g. subėgdamos į vieną sudaro raidę „V“. Todėl ir žemoji pastato dalis taip pat „V“ raidės formos. Pastatas sudarytas iš dviejų dalių. Horizontalioji pastato dalis - trijų aukštų. Joje įrengtas skaičiavimo centras, radijo biuras, gamybinės patalpos. Apdailai panaudotas pjautas dolomitas. Pirmojo aukšto siena įtraukta į vidų, o pakibusi antrojo aukšto dalis paremta ant kolonų. Vertikalioji 32 metrų aukščio pastato dalis, suprojektuota pusiau uždaro kiemelio viduryje. Jame skirtos patalpos laivininkystės tarnyboms išdėstytos dešimtyje pastato aukštų. Karkasinių sienų statybai pirmą kartą Klaipėdoje ir Lietuvoje panaudoti gamykloje pilnai užbaigti (su vidiniu apšiltinimo sluoksniu) vertikalūs ilgaamžiai reljefiniai paneliai. Kiekviename panelyje komponuotas langas. Panelių apvadai 40 cm išsišovę nuo pagrindinės sienos plokštumos, saulei šviečiant, meta šešėlius, numarginančius pastatą tarytum bičių korį. Pastato interjere gausu vitražo ir kitų meninių akcentų.