Paulius Ignatavičius: darbe savivaldybėje ir režisūroje matau labai daug sąsajų
Rugsėjo pradžioje 40-ąjį gimtadienį paminėjęs P. Ignatavičius savivaldybės skyriui pradėjo vadovauti šiemet balandį, o dabar sako, kad dėl tokio pasirinkimo neklydo ir jaučiasi esąs tinkamoje vietoje.
Anksčiau kultūrinius procesus tik kaip kūrėjas stebėjęs menininkas dabar turi galimybę prisidėti prie jų formavimo, o tai, anot jo, irgi yra menas.
Interviu žurnalui „Vakarai“ P. Ignatavičius prisipažino, kad dirbant nauju amplua reikia daug mokytis, tačiau jis taip pat žino, kaip siekti tam tikrų naujų idėjų įgyvendinimo kartu išliekant mediatoriumi tarp kultūros bendruomenės ir savivaldybės.
Prieš kurį laiką pristatydamas savo režisuotą spektaklį „Nuosprendis - metamorfozė“ esate sakęs: „Mes juokiamės iš politikos ir jaučiame didelį azartą tai darydami. Manau, jog menininkas visada turi būti opozicijoje.“ Ar atsidūrus dabartinėje pozicijoje ši jūsų mintis nepakito?
Geras klausimas. Gyvenimas dėl to ir įdomus, kad susideda iš skirtingų etapų.
Aš manau, kad protinga valdžia tikriausiai turėtų remti savo kritikus.
Aš manau, kad protinga valdžia tikriausiai turėtų remti savo kritikus, lygiai taip pat protingas menininkas neturėtų būti opozicijoje vien dėl opozicijos.
Tam tikru laiku aš irgi kūriau daug spektaklių socialine tematika, todėl labai įdomu patekti į kitą lauką, į tą, kurį galbūt anksčiau kritikavau ir pamatyti, kad čia lygiai taip pat dirba žmonės, kad jie nedaug skiriasi nuo kritikuojančiųjų.
Aš esu labai dėkingas šiai patirčiai. Nesu politikas, labiau specialistas, matau savo vaidmenį labiau kaip moderatorius tarp menininkų ir sprendimų priėmėjų. Galų gale valdžia yra tarnautojai ir dirba žmonėms.
Be to, patekęs į tą lauką, kurį anksčiau kritikavai, supranti, kad opozicijoje būti yra labai lengva ir tik čia esant paaiškėja, kiek savivaldybėje vyksta nematomo darbo, kokia čia didelė atsakomybė.
Galbūt man šis darbas padeda mažiau vertinti kitą, nes šiaip mes labai linkę vertinti ir nuvertinti, o pabuvus abiejose barikadų pusėse supranti, kaip kvaila tai daryti nežinant visų aplinkybių.
Kaip sako viena rytiečių patarlė - negalima apie kitą žmogų spręsti tol, kol nesunešiojai jo batų.
Atrodo, kad jūs - už gerai argumentuotus sprendimus. Ar kūryboje - irgi?
Nebūtinai, nes kūrybiniuose sprendimuose aš ypač mėgau improvizaciją su aktoriais, todėl ir gimdavo netikėti sprendimai, nesąmonės. Labai jas vertindavau.
Bet yra argumentai, kodėl reikia daryti tokias nesąmones.
Kodėl jas reikia daryti - argumentų galima rasti vėliau, o tuo metu galima jausti, kas yra tiesa, jeigu personažas pasielgė nelogiškai, tai logika atrandama vėliau, pati sprendimų prigimtis kyla ne iš mąstymo. O skyriaus vedėjo darbe sprendimai turi būti ypač apmąstyti.
Nuojautos čia neužteks?
Tikrai ne. Juk nepasakysi: kitais metais kultūrai reikia 100 milijonų, nes turiu tokią nuojautą.
O Kultūros skyriaus vedėjo darbe įžvelgiate sąsajų su režisūra?
Labai daug.
Kaip tai pasireiškia?
Kai režisuodavau, piešdavau schemas, grafikus, kreives - kaip scena atrodys, kaip personažas vystysis.
Šiame darbe irgi tokių grafikų netrūksta, reikia matyti strateginius ryšius tarp įvairių dalykų, o tai man labai įdomu.
Ir aš daug mokausi, daug išmokstu, dar daug reikia išmokti, bet man labai įdomu. Nors kartais neįmanoma sužinoti, koks dėl vieno ar kito sprendimo - padidinus finansavimą, įdiegus naujoves įstaigų valdyme - bus grįžtamasis ryšys.
Tai labai sunku nuspėti. Tai yra menas ir aš vis dar neturiu sau atsakymo, ar aš čia viską gerai suprantu.
Gal turite gerą komandą, kuri padeda?
Taip, bet ji kol kas labai maža. Laukiame papildymo. Žinoma, nuo komandos labai daug kas priklauso. Šis skyrius buvo beveik subyrėjęs, dabar išgyvena formavimosi stadiją, bet darbai vyksta.
Įdomu, ar užimdamas šias pareigas save vis dar laikote menininku, ar administracinis darbas nepareikalauja tiek resursų, kad jų nebeužtenka kūrybai?
Klausimas - kas aš esu - yra pamatinis žmogaus klausimas, bet kiekvienas atsakymas į jį nustato tam tikrus rėmus, vertybes.
Kas aš esu - labai gili tema, o ar aš save laikau menininku - turbūt taip. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje buvo užrašyta: „Visi yra menininkai, bet tiktai menininkai tai žino.“
Kalbant apie grynąją kūrybą, tai mano pašonėje visada yra muzika, netikėtai atsirado rašymas, nors rašytojo profesijos niekada nesiekiau vien dėl to, kad mano tėvas buvo rašytojas. Nenorėjau būti toks pat. Toks buvo mano maištas tam tikru metu. Dabar rašymą atrandu.
Kultūros skyriuje tam tikrus sprendimus priimti tam tikra prasme yra menas, nes šis žodis talpina labai daug prasmės, tad tik susitarimo klausimas - ką mes laikysime menu.
O ir Kultūros skyriuje tam tikrus sprendimus priimti tam tikra prasme yra menas, nes šis žodis talpina labai daug prasmės, tad tik susitarimo klausimas - ką mes laikysime menu.
Sukurti kažkokią sistemą, strategiją irgi yra menas.
Bet aš nemėgstu savęs įstatyti į tam tikrus rėmus, nes menininkas suprantamas vienaip, valstybės tarnautojas - kitaip, nors iš tikrųjų viskas tėra reglamentas, susitarimo reikalas.
Esu prieš darboholizmą, manau, kad gyvenime turi būti balansas, nes tik tada gali būti produktyvus.
Kaip darbas jis atima jėgų, bet ne tiek, kad nieko daugiau negalėčiau padaryti.
Norėčiau akcentuoti ir tai, kad sau esu nustatęs gana griežtus prioritetus, kurių viršūnėje - šeima ir buvimas su ja, poilsis. Esu prieš darboholizmą, manau, kad gyvenime turi būti balansas, nes tik tada gali būti produktyvus.
Prieš užimdamas šią poziciją, ką žinojote apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, koks jis jums atrodė, kokios ankstesnės patirtys buvo?
Aš galiu kalbėti tik apie tai, su kokiais žmonėmis susitikau ir ką aš mačiau, o ko nemačiau - negaliu ir nenoriu vertinti.
Klaipėdos jaunimo teatre esu statęs spektaklį „Ledas“, tai buvo vasara, fantastiškas laikas, beveik visada po darbo važiuodavau prie jūros, mačiau šurmuliuojantį miestą. Pamilau jį. Todėl Klaipėda man visada asocijavosi su vasara.
Klaipėdos jaunimo teatre tikrai sutikau jaunus ir ambicingus žmones, kurie savo darbo kokybe niekuo nenusileido kitiems, tai šilti ir profesionalūs žmonės.
Apie Klaipėdos dramos teatrą ir čia gimusį „TheATRIUM“ festivalį - taip pat šilčiausi atsiliepimai. Jis atsiveža svarbius vardus, tai tarptautinio lygio festivalis.
Kažkada teko atvažiuoti repetuoti žiemą ir pamačiau visiškai kitą vaizdą. Eidamas vakare į viešbutį mačiau tuščias gatves, tik vienur kitur veikiantį barą ir tada pagalvojau - liūdnesni reikalai, nors prie jūros tokiu metu irgi labai gera.
Žvelgiant į ateitį, manau, būtina mažinti sezoniškumą, reikia renginių žiemą, kai nėra vasaros šurmulio, apie tai dažnai kalbame savivaldybėje. Tai yra problema ir ją reikia kažkaip išspręsti.
Mieste yra ne tik valdžia, bet ir gyventojai bei verslas. Kaip manote, ar sprendžiant šią problemą kažkuri viena visuomenės dalis turi prisiimti daugiau atsakomybių, ar ją išdalinti proporcingai? Gal ją galima išspręsti be didelių finansinių resursų, bendradarbiaujant tarpusavyje, dirbti ir daryti tai, kas miestui įpūstų gyvybės?
Iš tikrųjų siekis yra gyvas - kultūra pulsuojantis miestas, visi to norime. O aš kažko išskirtinio nepasakysiu - tai bendras ir miesto valdžios, ir kultūros bendruomenės tikslas.
Aš tik manyčiau, kad šalyje blogėjant demografinei situacijai - mažėjant gimstamumui - reikia galvoti, kaip į miestą pritraukti jaunų žmonių.
Tikrai nematau didelės problemos, kad jie išvyksta į kitus miestus ar šalis studijuoti, gerai, kad pamato pasaulio, bet norisi, kad jie grįžtų į Klaipėdą, o tam reikia kompleksinio sprendimo, kad tie žmonės matytų potencialo čia įsikurti ne tik vieni, bet ir su šeimomis.
Mano manymu, šeimoms Klaipėda yra labai patrauklus miestas, todėl kad yra labai didelės poilsiui skirtos zonos, savotiškas balansas tarp gamtos ir didmiesčio.
Todėl reikia galvoti, kaip pritraukti jaunus žmones į Klaipėdą. Man kalbant su meno bendruomenės nariais aiškėja, jog jiems reikia turėti darbus, galbūt siūlyti skatinančias priemones kaip, pavyzdžiui, nemokamos rezidencijos, erdvės kūrybai ar pagalba nuomojantis būstą.
O koks, jūsų manymu, Klaipėdoje yra potencialas?
Klaipėda turi daug potencialo tapti ir kultūriniu centru, daugiakultūriniu ir pasauliui atviru miestu. Tai augantis miestas.
Visko aš nežinau, bet ir kultūrinio potencialo čia yra nemažai, nors dar nesusipažinau su visu kultūriniu lauku, su juo tik pažindinuosi.
Jeigu naudosime kultūrinio lauko metaforą, tai yra tekę girdėti ir tai, kad Klaipėdoje jis yra kaip laukas, kuriame daug vietos, todėl tinkamas kažką auginti, o Vilniuje tas laukas pernelyg tankiai priaugęs ir dėl to jį net reikėtų ravėti. Sutinkate? Juk galite lyginti.
Vilniuje iš tikrųjų yra didesnė kultūros ir jos finansavimo koncentracija, dėl to yra ir didesnė konkurencija. Klaipėdoje viskas išgyvena pradinę augimo stadiją, todėl reikia kažką inicijuoti, keisti, kurti.
Kitas dalykas, su kuo susiduriame - žmonės čia pripratę prie nemokamų renginių. Jautrus klausimas, bet manau, kad reikia kalbėti apie tai, kad renginiai galėtų būti mokami kartu keliant ir jų kokybę.
Nes jeigu žmogus sumoka net ir nedidelę sumą už kažkokią kultūrinę patirtį, sutinka už ją atiduoti dalį savo energija uždirbtų pinigų, tai jo santykis su ta patirtimi keičiasi: gal žemesnė kokybė netenkins, gal reikalavimai augs, gal labiau vertins tą laiką, nes į nemokamą renginį galima ir nenueiti arba išeiti iš jo praėjus penkioms minutėms nuo pradžios.
Kūrėjų santykis irgi galėtų keistis - kai žmonės už jų produktą moka, reakcija gali būti kitokia, gal ji kažką paskatintų pasitempti. Susikurtų abipusė pagarba, augtų reikalavimai vieni kitiems.
Vertėtų mąstyti ta linkme. Bet jokiu būdu nesakau, kad nereikia nemokamų renginių, nors, kita vertus, už juos sumokama, tik mokesčių mokėtojų sąskaita - vadinasi, už tai moka visi, nors ne visi eina.
Ar pinigai - gera paskata kultūrai?
Mane labai domina pinigų ir meno santykio tema. Jaučiama daug kompleksų iš praeities, ankstesnės kartos priešino meną ir pinigus, buvo manoma, kad jie negali tarpusavyje derėti, o tiems, kurie geba užsidirbti, iš karto prilipdomos etiketės - popkultūra ir panašiai, kad pinigai gadina žmogų.
Menininko portretas pirmiausia siejamas su nepritekliumi. Aš net pats sulaukiau priekaištų, kai ruošdamasis studijuoti režisūrą vyresnių aktorių paklausiau, kiek jie uždirba: sakė, kad ateidamas į teatrą neturėčiau galvoti apie pinigus, o jeigu galvoju - tai man čia ne vieta.
Manau, kad menininko santykis su pinigais yra tema, kuria reikia diskutuoti.
Jeigu turite tokią viziją, dabar užimate tinkamą poziciją inicijuoti procesus, kitaip tariant, skatinti vietos menininkų verslumą.
Gal čia ir yra vengiama pavadinimo - kūrybinės industrijos. Mano buvusi dėstytoja Audronė Girdzijauskaitė per paskaitas yra sakiusi, kad profesionalus menininkas nuo kitų skiriasi tuo, kad gali iš savo kūrybos užsidirbti ir gyventi.
Todėl reikia apie tai diskutuoti ir iš menininko, ir iš vartotojo pusės, o ir valdžiai tokiu atveju reikėtų mažiau įsitraukti.
Lietuva dar neturi mecenatystės tradicijų, todėl jau buvo organizuotas mecenatystės forumas, jį žadame rengti ir ateityje, galbūt šiek tiek didesniu formatu, o kartais pasvajojame ir apie tam tikrą Klaipėdos meno mugę.
Verslumas ir menas - amžina diskusija, mes tikrai skirsime tam dėmesio. Bet norisi ateiti ne su draudimais ar griovimais, o su diskusija, kalbėti apie tai konferencijose, kitokiomis formomis.
Menininkai nori labiau koncentruotis į kūrybą, o kaip ją parduoti - atskira kalba. Sakoma, kad buvo verta dirbti net ir tuo atveju, kai į kūrinį ateina pažiūrėti vienas ar du žmonės. Bet tai turbūt klausimas.
Vengčiau požiūrio, kad menas turi egzistuoti dėl meno. Suprantu menininkus, bet visgi, mano nuomone, neturėtų būti pamiršta jo siekiamybė pritraukti didesnę auditoriją į savo kultūros reiškinį.
Tikslas - kuo plačiau skleisti savo žinią?
Taip. Suprantu menininką - žmogus kurdamas atveria savo sielą ir širdį, o kai jo kūrybos pažiūrėti neateina, jam skauda. Kita vertus, suprantu ir tą menininko jautrumą, kai užsisklendžiama, nes bijoma kritikos, neigiamos reakcijos.
Dėl to menininkų verslumo tema yra labai subtili, bet reikia apie tai kalbėtis, skleisti žinią, kad nebūtina kurti ne tik iš trūkumo ar kančios, bet galima ir iš džiaugsmo, pasididžiavimo, pilnatvės.
Kenčiančio ir nepripažinto, bohemoje paskendusio menininko portretas yra gajus, bet man su savo patirtimi norisi pasakyti - palaukite, gal yra ir kitokių galimybių, gal tie pinigai ir nėra toks didelis blogis, gal jie kaip tik suteikia galimybių kurti dar didesnius dalykus, dar plačiau svajoti.
Gal pinigai nesumenkina meno? Gal tai kaip tik yra dialogas, nes tarp menininkų yra ir tokių, kuriems svarbiau monologas: aš kuriu, jūs - žiūrėkite.
Gal pinigai nesumenkina meno? Gal tai kaip tik yra dialogas, nes tarp menininkų yra ir tokių, kuriems svarbiau monologas: aš kuriu, jūs - žiūrėkite.
Paskutinis klausimas: ar kandidatuodamas į Kultūros skyriaus vedėjo vietą turėjote kokių nors lūkesčių, kurie laimėjus neišsipildė, ar nekilo minčių, kad nepataikėte, ar nenusviro rankos, ar reikėjo per save lipti norint atlikti tam tikrus darbus?
Nors ne visada pavyksta, bet gyvenime stengiuosi turėti kaip įmanoma mažiau lūkesčių, nes jie gali sukurti iliuziją, kad viskas aplink vyksta ne pagal mane. O kai lūkesčių nėra, tai ir gyventi lengviau. Turbūt dar nebuvo taip, kad gauni identiškai tai, ką įsivaizdavai. Tai neįmanoma.
Tai tinka bet kur: ir santykiuose, ir darbe, ir kitur.
Todėl man atrodo, kad gyvenime reikia palikti vietos tam, kas stebintų. Neneigsiu - tikrai susiduriu su naujais iššūkiais, su kuriais anksčiau nesusidūriau: tai nuoroda į pirmą klausimą apie kritiką. Taip pat anksčiau neteko tiesiogiai bendrauti su politikais, mano gyvenime atsirado daugiau biurokratijos nei teatre.
Yra iššūkių, bet kartu ir mokausi, o nusivylimo nėra, nebuvo momentų, kad nusvirtų rankos ar manyčiau, kad laukia kažkas neįmanomo, kad nesusitvarkyčiau su darbais.
Šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius mums liepė nesusireikšminti, įteigė, kad režisieriaus profesija yra tokia pati, kaip ir visos kitos.
Taip ir čia - darbas, kurį tiesiog reikia dirbti. Visko būna - valandėlių, kai aplanko kūrybiniai blyksniai, kai viskas vyksta greitai ir sklandžiai, pavyksta sukurti kažkokius lengvinančius sprendimus, įgyvendinti naujas idėjas.
Bet yra ir tokių darbų, kurie - kaip asmeninė higiena. Mes niekada negalvojame, kad dantų valymas yra malonumas, kad šis užsiėmimas yra dieviškai geras.
Mes tai darome, nes reikia daryti - gali dėl to būti liūdnas ar laimingas, bet dantis valyti reikia. Mano darbe su biurokratiniu darbu - lygiai tas pats. Reikia parengti oficialų raštą pagal reikalavimus - ir parengiu, juk negaliu sakyti, kad nenoriu.
Ir man labai įdomu būti mediatoriumi žinant kultūros bendruomenės lūkesčius bei savivaldybės galimybes, matymą, lūkesčius. O tiesa gimsta diskusijoje, kažkur per viduriuką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą