„Paveldo objektai man atrodo tarsi gyvi kankiniai“

Jūsų kūryboje dominuoja Mažosios Lietuvos, Rytų Prūsijos tematika, senoji šio krašto architektūra: pilys, dvarai, bažnyčios, sodybos ir tai, kas iš jų liko - griuvėsiai. Kodėl?

Daug metų studijavau šio krašto istoriją ir kultūrą.

Mano kilmės šaknys - Rytų Prūsijoje. Mano protėviai buvo sentikiai, religiniai pabėgėliai. Kaip Vakarų Europoje po Liuterio, Rusijoje irgi vyko panašūs dalykai - persekiojimai ir migracija. Mano protėviai atsidūrė Rytprūsiuose, Mozūrijoje, dabartinėje Lenkijoje, XVII amžiuje.

Po 1940 metų, kai SSRS susiderėjo su Vokietija dėl gyventojų keitimosi, Prūsijos rusai kėlėsi į Sovietiją, o vokiečių kilmės žmonės traukėsi į Vokietiją.

Mano mama kartu su tėvais atsidūrė Panevėžyje. Visą II pasaulinio karo laikotarpį ji dirbo vokiečių administracijoje - mat vokiškai gerai mokėjo. Dar prieš karą ji studijavo Vilniaus universitete. Karui pasibaigus, grįžo atgal į Vilnių. O ten jau ir aš atsiradau.

Užaugau Vilniaus senamiestyje, name su vidiniu kiemu, jau vaikai būdami nuolat landžiodavome po griuvėsius. Namuose buvo didžiulė biblioteka, mama daug pasakodavo apie savo šeimą.

Kiek save atsimenu, gal nuo 11 metų domėjausi paveldu.

Būdamas paauglys su tėvu išvažiavau į komandiruotę į Kaliningradą. Prieš tai dar užsukome į Klaipėdą. Aš tuo metu daug fotografuodavau ir Klaipėdoje pasibaigė fotojuosta, o Kaliningrade nebuvo kur įsigyti naujos. Tad teko imtis pieštuko. Iš prašmatnios tėvo užrašų knygutės išplėšiau lapus ir pradėjau eskizuoti. Taip gimė pirmieji mano darbai, skirti Mažosios Lietuvos kraštui.

Dabar tikriausiai nėra nė vienos Vokiečių ordino pilies, kurios liekanų nebūčiau pavaizdavęs savo darbuose.

Vis dėlto akvarelė ne iš karto atėjo į jūsų kūrybą. Baigęs Vilniaus dailės institutą dirbote dizaineriu, dailininku, tik laisvalaikiu liedavote akvareles.

Turėjo praeiti laiko, kol supratau, kad darbas Dailės kombinate yra tik laiko gaišinimas, ir sąmoningai apsisprendžiau tapti laisvu menininku.

Mano gyvenime buvo daug momentų, ženklų, kurie pastūmėjo į menininko kelią ir akvarelės technikos pasirinkimą.

Vilniuje kartą vos nesuvažinėjau jaunos moters. Ji atsitrenkė į mano automobilį. Nenukentėjo, tik nugriuvo, aš padėjau atsikelti, nuėjome atsigerti kavos, įsikalbėjome. Pasirodo, ji yra Kaliningrado teatro režisieriaus dukra. Ji padėjo suorganizuoti susitikimą su Kaliningrado srities kultūros fondo pirmininku Jurijum Ivanovu, kuris 1990-aisiais buvo labai įtakingas asmuo.

Pas jį nusivežiau savo fotografijas, eskizus. Svajojau išleisti fotografijų albumą apie Mažąją Lietuvą. O jis man ir sako: „Fotografuoti gali daug kas, o jūsų labai geros akvarelės. Galvokite geriau apie tai. Tai - teisingesnis kelias.“ Jo patarimas buvo lemtingas.

Aliejiniais dažais taip pat tapau, bet akvarelės technika man priimtinesnė. Aliejiniais dažais tapant išeina labai dekoratyvūs paveikslai. Man regis, kad ši technika labiau tinka tapyti gamtos peizažus, pavyzdžiui, Kuršių neriją, atskleisti marinistinę temą.

Iš senųjų savo fotografijų atspausdinote unikalų atvirukų rinkinį. Jame nematyti Klaipėdos senamiesčio vaizdai 1965 metais. Papasakokite šio rinkinio istoriją.

Įdomu, kad tais laikais Klaipėdą buvo draudžiama fotografuoti. Aš tada dar paauglys buvau. Tėvas mane pasiėmė kartu į komandiruotę. Į mane niekas neatkreipė dėmesio, kai prifotografavau dar ikikarinės Klaipėdos išlikusias saleles, kurios pagal tuometę valdžios poziciją turėjo dingti nuo žemės paviršiaus. Miesto istorija turėjo būti skaičiuojama nuo 1945 metų.

Vėliau laikai keitėsi ir ne viskas buvo sunaikinta. Kai kurie senosios architektūros fragmentai net buvo atstatomi, bet prioritetine kryptimi tai netapo. Miestas buvo laikomas pramonine zona, o jo istorija nebuvo svarbi.

Net ir šiandien miestas atrodo apgailėtinai. Centre stūkso likviduotų įmonių griuvėsiai, priėjimai prie vandens užtverti. Tai, kas statoma, jokiu būdu neprimena miesto istorijos, o tęsia pokario miesto statytojų tradicijas. Šiandieninei Lietuvai prieškarinė Klaipėda tokia pat tolima kaip ir pokario metais.

Man gaila Klaipėdos. Miesto, kuris savo istorijoje turėjo pakilimų ir nuopuolių, buvusio kadaise net sostine... Šiandien tai tik didelis jūrų uostas.

Jis niekada nebuvo tarp turtingiausių ir gražiausių pasaulio miestų ir jo kultūrinis palikimas šiandien nedaug ką jaudina. Iš to negalima greitai pasipelnyti, todėl miestas praranda savo istorinį veidą.

Išryškintą fotojuostelę su Klaipėdos miesto vaizdais radau visai atsitiktinai. Būčiau atidavęs leidėjui Kęstučiui Demereckui, kuris kaip tik tuo metu rengė Klaipėdos vaizdų albumą, tačiau leidinys jau buvo sumaketuotas ir parengtas spaudai. Tad išleidau atvirukus. Beje, viena nuotrauka, kurioje matyti Meno kiemas, yra beveik identiška kaip ir K. Demerecko albume, tik automobilis joje nufotografuotas iš kitos pusės.

Vėliau sužinojau, kad tuo automobiliu važinėjo vienas architektas, kuris tame kieme gyveno.

Akvarelėse fiksuojate paveldo objektų situaciją kaip fotografijose, atskleidžiate jų kismą ar, idealizuodamas praeitį, realybę papildote tuo, ko jau nėra, o gal ir niekada nebuvo? Ar grįžtate prie tų pačių objektų, temų po kurio laiko?

Liedamas akvareles fiksuoju esamą paveldo situaciją. Akvarelė tam labiau tinka nei tapyba ir atrodo originaliau nei fotografija. Ji leidžia akcentuoti tik tam tikrus elementus. Dėl meninės kompozicijos prikuriu nebent kokį medį, krūmą ar debesis.

Dažnai grįžtu prie tos pačios temos, tų pačių objektų. Jie man yra gyvi ir dažnai atrodo kaip kankiniai.

Pavyzdžiui Angelavos (dab. Demjanovka) bažnyčia. Ji buvo pastatyta 1352 m. prūsų gyventoje vietovėje. Kelis kartus griauta ir atstatyta. Antrojo pasaulinio karo metais miestelis atsidūrė karinio poligono teritorijoje. O bažnyčios bokštas tapo „priešo“ simboliu ir virto artileristų pabūklų taikiniu.

Galiausiai bokštas ėmė griūti. Jo plytas žmonės ištampė. Žmonės kankinami irgi miršta. Bažnyčios neliko. Mano akvarelėse išliko jos atminimas.

Rietave atidaromoje parodoje bus jūsų akvarelės, skirtos ne vien tik Mažosios Lietuvos, bet ir LDK paveldui.

Mindaugo karūnavimo dienos proga diktuoja platesnę tematiką. LDK senrusių žemėse mūro statyba prasidėjo gerokai anksčiau ir išlikusio architektūros paveldo ten daugiau. Esu nuliejęs Naugarduko, Alšėnų, Krėvos, Lucko, Myro pilių akvareles. Lankiau šias pilis vedamas LDK istorijos ir su ja susijusių įvykių.

Krėvos pilies bokšto rūsyje kunigaikštis Jogaila įkalino Vilniuje suimtą dėdę - kunigaikštį Kęstutį, o jo kambariniai tarnai Prokša, Gedka, Kučiukas ir žibintojas Lisica 1382 m. rugpjūtį kalinį pasmaugė. Šioje pilyje Jogaila buvo įkalinęs ir pusbrolį - kunigaikštį Vytautą, bet jis, persivilkęs tarnaitės rūbais, pabėgo.

Krėvoje Jogaila 1385 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė aktą, kuriuo įsipareigojo sujungti visas LDK žemes su Lenkija, priimti krikštą, tuoktis su keturiolikmete Lenkijos karalaite Jadvyga ir vainikuotis Lenkijos karaliumi.

Naugarduko pilį lankiau dėl to, kad šioje pilyje kurį laiką buvo karaliaus Mindaugo rezidencija. Tiesa, XIV a. Vytautas pilį perstatė ir padarė galingu LDK forpostu rusėnuose. Išlikę abiejų Vytauto pilies kuorų likučiai mena Vytauto pilies didybę. Įdomu, kad baltarusių istorikai teigia, jog šioje pilyje buvo karūnuotas Mindaugas ir kad nužudytas palaidotas netoliese esančiame kalne. Turi pastatę „Riterio“ skulptūrą, kurios veidas ir torsas labai primena Aleksandro Gvanjinio XVI a. kronikoje įdėtą Mindaugo atvaizdą.

Pagal XVI a. įrašus nužudytas jis buvo Agluonoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio. Taigi būdamas tokiose garsiose LDK vietose negalėjau nelieti akvarelių.