Per Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos įsiplieskė Jonas Polovinsko-Budrio jausmai būsimai žmonai

Su Klaipėdos universiteto Baltijos istorijos ir archeologijos instituto vadovu Vasilijumi Safronovu prisimename šią porą ir jos vaidmenį 1923-iaisiais.

Žinome faktą, kad Jonas Polovinskas-Budrys buvo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos vadas, tačiau mažai žinome apie jo asmenybę. Kodėl?

Iš tiesų tai, ką žinome apie J. Polovinską-Budrį, kas yra parašyta - tai trumpi jo biografijos fragmentai. Iki šiol nėra parašyta knyga, kurioje būtų išanalizuoja jo biografija.

Tad jo asmenybės paveikslą tenka po truputį lipdyti iš to, ką jis pats apie save yra parašęs.

Kadangi jis buvo kontržvalgybininkas, kai kuriuos savo biografijos faktus slėpė, kai kuriuos kaitaliojo ne vieną kartą per savo gyvenimą.

Tad net ir minint Klaipėdos krašto metus, manau, daug kas Lietuvoje, o taip pat ir Klaipėdoje, iki šiol nežino, kas buvo Jonas Polovinskas-Budrys.

Juolab kad ir pati Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacija ilgą laiką buvo gaubiama įvairių pasakų ir faktai apie J. Polovinsko-Budrio vaidmenį joje žinomi daugiausiai iš jo paties pasakojimų, ne visi yra patikrintini.

Apie Klaipėdos įvykius jis daug pasakojo išeivijos auditorijai, bet ne viskas sutampa jo pasakojimuose, tačiau apie savo vaidmenį jis tą pasakojimą kūrė ir tai buvo daroma daug metų.

Gal tas vaidmuo - dar viena pasaka?

Ne, mes galime tam tikrus dalykus patikrinti, remdamiesi tam tikrais dokumentais, kitais liudijimais. Tam tikri dalykai sutampa.

Lietuvos Vyriausybės posėdis, kuriame buvo apsispręsta prisijungti Klaipėdos kraštą, įvyko 1922-ųjų lapkričio mėnesį.

Tikrai galime pasakyti, kad dar prieš operaciją J. Polovinskas-Budrys buvo siunčiamas į Klaipėdos kraštą rinkti informacijos, kas iš vietinių pritartų prijungimui prie Lietuvos, kas - ne. Jis tą darbą atliko 1922 metų pabaigoje.

Iš kitų karininkų atsiminimų žinome, kad ne vienam karininkui vadovauti buvo siūloma Klaipėdos krašto prijungimo operacijai, bet visi atsisakė. Buvo net pradėta abejoti, ar iš tiesų to reikia. Žodžiu, reikalas buvo įstrigęs.

Galiausiai apsaugos ministro padėjėjas Papečkys pasiūlė J. Polovinsko-Budrio kandidatūrą, visi sutiko.

Žinoma, kad J. Polovinskas-Budrys operacijos vadu buvo patvirtintas tik sausio pradžioje. Tad visos karinės užduotys, štabas ir rinktinė suformuota likus vos 4-5 dienoms iki žygio.

Kokios asmeninės savybės ir nuopelnai lėmė, kad būtent J. Polovinskas-Budrys tapo operacijos vadovu?

Pirmiausia tai, kad jis buvo kontržvalgybos vadovas. Jis jau gerai pažino Klaipėdos regioną ir buvo susipažinęs su jo žmonėmis. Savo atsiminimuose jis mini, kad Erdmonas Simonaitis buvo vos ne nuolatinis jo palydovas per žvalgybines ekspedicijas.

Be to, jis pats jautėsi kaip ir įsipareigojęs Klaipėdos krašto žmonėms, o Kaunas vis trypčiojo vietoje ir delsė imtis veiksmų.

Kodėl kiti karininkai atsisakė šios misijos?

Nes jie buvo Lietuvos kariuomenės etatiniai karininkai. Jeigu jie įžengtų į kitos valstybės teritoriją persirengę civiliais ir vaidintų kažkokius vietinius sukilėlius ir būtų pagauti - būtų sušaudyti vietoje kaip maištininkai. Niekas nenorėjo prisiimti rizikos.

Tai J. Polovinsko-Budrio sutikimas buvo drąsus poelgis?

Taip, drąsa atsiranda iš reikalo, vertinant susidariusią situaciją.

Koks buvo Reginos Kašubaitės-Budrienės vaidmuo?

Apie ją mes daug nežinome. Žinome, kad ji taip pat buvo kontržvalgybos skyriaus darbuotoja, etatinė valdininkė. Ji taip pat buvo pasiųsta į Klaipėdą dar 1922-ųjų pabaigoje ir, matyt, padėjo J. Budriui-Polovinskui kaip raštininkė.

Pačios operacijos metu, pasak jos pačios, ji atliko telegrafininkės vaidmenį. Taigi ji dalyvavo 1923-iųjų sausio 15-osios operacijoje.

Išeivijoje buvo dar pažymima, kad tame ypatingos paskirties dalinyje, kuris dalyvavo šioje operacijoje, ji buvo vienintelė ar viena iš dviejų moterų.

1923 m., kai jau Klaipėda tapo Lietuvos dalimi ir viskas nurimo, J. Polovinskas-Budrys rašė raštą į Kauną su prašymu palikti panelę Kašubaitę Klaipėdoje, nes ji jam reikalinga.

Vadinasi, būtent per Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos užsimezgė šios poros romantiški jausmai?

Nežinome, ar tai įvyko prieš Sausio 15-ąją, per ar po, bet faktas, kad nuo 1923-iųjų R. Kašubaitė jau juda visur kartu su J. Polovinsku-Budriu.

Kai J. Polovinskas -Budrys tapo konsulu Karaliaučiuje, ji važiavo kartu. Ten jiems gimė sūnus.

1926-aisiais jie oficialiai susituokė. Tais pačiais metais J. Polovinskas-Budrys gavo paskyrimą tapti konsulu Niujorke ir jie kartu išvyko. Jungtinėse Amerikos Valstijose užbaigė ir vienas, ir kitas savo gyvenimą.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių, Klaipėdos krašto gubernatoriaus, diplomato Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės perlaidojimo ceremonija. Rugsėjo 21 d., apie 13 val., urnos bus atgabentos į Vilniaus oro uostą, dalyvaus artimieji, politikai, istorikai. Apie 15.30 val. - pagarbos ir atminimo ceremonija Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Klaipėdoje rugsėjo 22 d. 9-13 val. visuomenės atsisveikinimas su velionių palaikais Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. 13 val. Gedulingos šv. Mišios. 14 val. Urnų su palaikais išnešimas iš bažnyčios ir laidotuvių procesijos formavimas. 14.20 val. Laidotuvių ceremonija Klaipėdos skulptūrų parko senosiose kapinėse.