Pilkųjų vagišių Juodkrantėje nuodėmės

Šiuo atžvilgiu gerokai išsiskyrė Juodkrantė, mat kitaip negu Nidoje minėtame kurorte ištisą privačių vilų, vasarnamių kvartalą buvo pasistatę pasiturintys žmonės, kurie rudeniop grįždavo namo. O viešbučiai ištuštėdavo.

Tuomet prasidėdavo kitas – pilkųjų vagišių – sezonas: tiek vietiniai paaugliai, tiek paslapčia atplaukę ilgapirščiai iš rytinio kranto reguliariai apšvarindavo pastatus ir juodkrantiškius. Vogė pinigus, brangesnius daiktus, kuriuos kai kada paslėpdavo miške po žeme.

Vilos ir viešbučiai

Kova su sezoniškumu yra pajūrio kurortų problema tiek dabar, tiek prieš šimtmetį. Tiesa, XXI amžiuje nesezoninių paslaugų spektras yra daug platesnis: SPA, baseinai ir pan. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kitaip.

„Dingo Neringos grožybė. Pasidengė liūdesiu visa gamta. Visur tuščia, visi ją, lyg nekenčiamą, apleido. Žinokitės, gyvenkite kaip norite, mums jau nebeįdomu. O tuo tarpu nežinote, kas dedasi Neringoje. Nežinote, kaip ošia jūra. Ji skelbia visiems, kad atėjo negailestingas ruduo, kuris ruošia žvejams baimių ir nelaimių“, - taip dramatiškai vasaros sezono pabaigą aprašė nežinomas autorius 1936 m. dienraščio „Vakarai“ vėlyvo rudens numeryje.

Ištuštėdavo ir prabangios medinės vilos, kurios tarnaudavo kaip vasarvietės turtingiems ir aukštesnį statusą visuomenėje užimantiems žmonėms: neretai – atvykėliams iš kitų miestų.

Iš Tilžės kilę tėvas Eduardas ir sūnus Louisas Stellmacheriai buvo vieni svarbiausių Juodkrantės kurorto vystytojų, ir jų šeimai iki XX a. pr. priklausė net keletas vilų, viešbutis: kurhauzas „Kurischer Hoff“ (nuo 1903 m. šį viešbutį įsigijo Klaipėdos verslininko Gudaičio šeima), vilos „Elisabeth“, „Hubertus“, „Maria“.

Otto Sturmoefelis 1879 m. pastatė antrą pagal dydį Juodkrantėje viešbutį „Sturmoefel“ (jį XX a. pr. įsigijo Karlas May ir pervadino „Hotel May“), bet pats su šeima gyveno netoliese, ant kalvelės pastatytoje „Villa Diana“.

Iš Gdansko kilęs gintaro magnatas Moritzas Beckeris vilą „Flora“ (ją 1923 m. nusipirko Erichas ir Elisabetha May) pastatė 1868 m., tačiau pats nuolat keliavo verslo reikalais ir joje apsilankydavo tik vasarą. Kaip ir žymusis archeologas, baltų kalbų tyrinėtojas bei Karaliaučiaus universiteto rektorius Adalbertas Becenbergeris: savo viloje Miško gatvėje jis praleido apie 40 vasarų.

Vieną prabangiausių vilų „Monbijou“ („Mano brangenybė“) 1881 m. pastatė Detat šeima iš Eitkūnų (dab. Karaliaučiaus sritis). Vilą „Jenny“ – verslininkas Louisas Mülleris iš Klaipėdos.

Gražioji „Villa Bein“ (restauruota Dominyko Chlebinsko, Vilų gatvė 20) buvo pastatyta 1881 metais turtingos tilžiškės Caecilijos Bein, ir ši dosni moteris XIX a. pab. perdavė savo vilą Tilžės magistrato nuosavybėn. „Villa Loebel“ pervadintame didžiuliame pastate iki pat Antrojo pasaulinio karo vasaromis poilsiaudavo minėto miesto našlaičių ir sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai.

Kitaip tariant, viešbučiai, vilos šaltuoju metų laiku likdavo tušti, užrakinti ir be deramos priežiūros, o tai negalėjo nevilioti lengvo grobio ištroškusių ilgapirščių.

Moksleivių gaujelė

„Juodkrantė. Mokyklinio amžiaus vaikai vaginėja“ - tokia antraštė juodavo dienraštyje „Vakarai“, 1936 m. gruodžio mėnesio numeryje. Rašinyje atskleidžiamas kone sezoninėmis tapusių vagysčių mastas.

„Savo laiku buvo pastebėta, kad kai kurios vilos, kurių savininkai žiemos metu kitur gyvena, yra apvagiamos. Nors policija ir dėjo pastangų piktadarius surasti, tačiau nepasisekė nei vieno sučiupti“, - apgailestaujama laikraštyje.

Istorikė, Klaipėdos universiteto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė savo knygoje „Juodkrantės kurorto „aukso“ amžius“ (2018 m.) pažymėjo, kad tarpukariu (1923-1939 m.) Juodkrantės krašto policijos nuovada buvo didžiausia Klaipėdos krašte, nes jai priklausė Nida, Preila ir Pervalka. Juodkrantės policijos nuovadai buvo skirtas net valdiškas automobilis.

Tame pačiame 1936 m. gruodžio mėn. straipsnyje pasakojama, jog nesugaunamieji vagišiai vis dėlto įkliuvo, kai viena ponia pasigedo savo pinigų.

„Vietos gyventoja K. pastebėjo, kad iš jos buto dingsta smulkūs pinigai. Bet ir jai nesisekė vagies sugauti. Tik vieną vakarą, jai pareinant iš kaimo, teko matyti, kaip vienas vaikinas iššoko pro langą iš josios buto. K. pažino vagį ir pranešė apie jį vietos policijai, kuri išaiškino, kad vagystes K. bute padarė 2 Juodkrantės mokyklos mokiniai St. ir Sž.

Iš K. buto jie buvo pavogę 48 litus, dėžutę su senais, prieškariniais pinigais ir kitų smulkmenų. Tardymo metu paaiškėjo, kad jie jau kelerius metus varė savo pragaištingą darbą ir jau yra aplankę veik visas vilas. Jie jau prisipažino įsilaužimais į vilas Undinė, Lehmann, Bezzenberger ir kitur. Vienur jie pavogė smuiką, kitur žadintuvą ir iš Bezzenbergerio vilos seno vyno“, - vardijama publikacijoje.

Tardymo 1936 m. metu paaiškėjo, kad mokiniai jau kelerius metus Juodkrantėje vagiliavo ir buvo aplankę beveik visas vilas.

Vogtus daiktus ir įsilaužimo įrankius moksleiviai buvo pakasę miške. Ar parodė policijai, iškasė? Apie tai neužsimenama...

„Kaip vėliau paaiškėjo, prie tų dviejų vaikėzų dar buvo prisidėjęs 18 metų vaikinas“, - priduriama straipsnyje.

Pinigai - sijone

Minėtoje dr. N. Strakauskaitės knygoje yra atskiras, nedidelis skyrelis, pavadintas „Kurorto „kriminalai““. Jame aprašoma daugiau istorijų.

„1929 m. spalio pabaigoje viešbučio „Zur Eiche“ savininkas J. Ilginis perdavė policijai savo samdinį (15 metų paauglį), kuris net kelis kartus įsilaužė į Hanso Kakies parduotuvę, pasisavino ne tik cigaretes, šokoladą, bet ir 50 litų iš kasos. Kitą kartą „talentas“ sugebėjo akies mirksniu iš konditerijos parduotuvės kasos nugvelbti smulkius pinigus ir saldumynus. Tokiu būdu jis sugebėjo apšvarinti keturis kurorto prekybininkus“, - rašė istorikė.

Vagystę 1936 m. sezono pabaigoje patyrė viešbučio „Waldfrieden“ personalas: kažkam panižo rankos, ir padavėja Bastikaitė (orig. Bastik) pasigedo visos vasaros uždarbio (520 litų). Pinigus ji laikė savo spintelėje.

„Policijai atlikus kratą, pinigai buvo rasti pas tame pat kambaryje gyvenusią virėją: vogtus pinigus ji buvo įsisiuvusi į sijoną“, - pasakojama dr. N. Strakauskaitės knygoje.

13 ungurių

Būta ir tokių vagysčių, kurių pobūdis – egzotiškas ir būdingas tik Kuršių nerijai.

„1930 m. gegužės pabaigoje iš vietos žvejo užrakintos skrynios, kuri buvo prie jo prieplaukos įleista į vandenį, pavogta 13 ungurių, o vagis nerastas. Panaši vagystė įvykdyta tų pačių metų rudenį, kai iš užrakintos skrynios buvo pavogta 17 centnerių (1 700 kg) ungurių, bet šį kartą vagis buvo sučiuptas. Paaiškėjo, kad nusikaltėlis atvyko per marias iš Svencelės kaimo“, - remdamasi tarpukario spauda, rašė dr. N. Strakauskaitė.

Jos teigimu, nusikaltimus Juodkrantėje dažniausiai darydavo atvykėliai.

1930 m. iš Svencelės į Juodkrantę atplaukę vagys išlaužė žvejo skrynią ir nugvelbė 1 700 kg ungurių.

„Štai 1934 m. iš Grobiškių auklėjimo įstaigos pabėgę du vaikinai Klišių kaime pavogė valtį ir, atplaukę prie Avino kalno, apvogė ten buvusius Juodkrantės žvejus. Negano to, naktį jie įsilaužė į vietos viršaičio namus ir iš ten tarnavusio berno pavogė naujus batus, kelnes ir kitus drabužius, o paskui pabėgo į Nidą, bet ten buvo sučiupti“, - „Lietuvos keleivio“ publikacijos turinį pagarsino mokslininkė.

Šiais laikais bene skandalingiausia, bet dėl tam tikrų objektyvių priežasčių spaudoje neaprašyta ir neviešinta vagystė įvyko Nidoje: 2022 m. rekonstruojant senuosius laiptus į Nidos švyturį buvo išluptas ir pavogtas (nusikaltėlis – nerastas) ypatingas laiptų pakopos akmuo: su XX a. pirmojoje pusėje granite išskaldyta nedidele svastika.