Pirmųjų atvirlaiškių istorija

Senieji atvirukai tapo medžiojamu ir brangiai kainuojančiu kolekcininkų grobiu, juos kaupia muziejai, archyvai, atvirlaiškiai tapo nepakeičiama istorinių knygų, albumų, publikacijų medžiaga.

„To meto atvirukas - šiuolaikinės vizualinės komunikacijos pranašas. Galima teigti, kad išmanieji telefonai, siūlantys mums nedideliame ekrane begalinius reginių horizontus, yra tiesioginiai atviruko palikuonys“, - taiklia įžvalga yra pasidalijęs dailininkas Kęstutis Kazys Šiaulytis.

Naujovę priėmė

Atvirlaiškiai - savotiškas sociokultūrinis reiškinys ir tuo skiriasi nuo daugiausia privačiam naudojimui skirtų nuotraukų. Vieno vaizdo atvirukas neretai galėjo būti išleistas tūkstantiniu tiražu.

Atvirukų paskirtis - komunikacinė, reprezentacinė; jie plačiai pasklisdavo po pasaulį, nešdami žinią apie įamžintas vietoves, objektus, palikdami žmonių, įvykių pėdsakus individualiuose įrašuose, atspindėdami įvairius pašto raidos etapus, suteikdami unikalios informacijos apie logistiką ir kt.

Tačiau šį fenomeną įvertinti galime dabar, žvelgdami retrospektyviai, o XIX a. antrojoje pusėje atvirlaiškių atsiradimas buvo siejamas su elementariais ekonominiais išskaičiavimais. 

Pasirodo, atvirlaiškiai buvo prilygintini spausdintiems leidiniams (su daug mažesniu banderolių mokesčiu), o ne laiškams (jiems taikytas brangus pašto tarifas).

Pirmieji buvo austrai. Jie aplenkė dvejojusius vokiečius. Profesoriaus Emanuelio Hermanno iniciatyva pirmosios neuždengtos „korespondencijos kortelės“ (be vaizdų: viena pusė skirta adresatui, o kita - tekstui užrašyti) valstybiniu mastu nuo 1869-ųjų pradėtos leisti tuometėje Austrijos-Vengrijos valstybėje.

Iš pradžių daugelis privačių asmenų ir ypač firmos vengė tokių atvirų, į voką neįdėtų pašto kortelių su visiems matoma informacija. Bet tai truko neilgai, ir visuomenė gana greitai priėmė naujovę. Vien per pirmuosius 3 mėnesius Austrijos pašto administracija 1869-aisiais pardavė 3 mln. atvirlaiškių.

Nuo 1970 m. buvo įgyvendinta dar 1865 m. pristatyta, bet nerealizuota Prūsijos karalystės valstybės tarnautojo Heinricho von Stephano idėja, kurią nusižiūrėjo austrai. Berlyne pirmąją pardavimo dieną 1870 m. birželio 25 d. buvo parduota daugiau nei 45 000 egzempliorių atvirlaiškių.

Na, o mūsų krašte ankstyviausias autoriui žinomas neiliustruotas atvirukas (saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje) datuojamas 1871.9.29 ir yra su Mėmelio antspaudu. Siųstas į Berlyną, kurį pasiekė 1871.10.1.

Tokios ir į jas panašios tarnybinės pašto kortelės buvo pigios, tad jomis naudotasi ilgai, iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Iliustruotų atvirukų atsiradimo istorija siejama su keistu įvykiu Prancūzijos-Prūsijos kare 1870 m.

Pritrūko popieriaus

Kiek kitokia iliustruotų atvirukų priešistorė. Ji susijusi su atsitiktinėmis aplinkybėmis.

Vieną 1870-ųjų žiemą (1870-1871 m. vykusio Prancūzijos-Prūsijos karo metu) Conli miestelyje (Bretanėje) susitelkusiai 40 000 prancūzų kariuomenei nebeužteko vokų ir popieriaus laiškams išsiųsti. Rašydavo namo kariškiai labai dažnai. Kai kurie savo laiškus papuošdavo piešinukais.

Vietinis knygų pardavėjas Leonas Besnardeau rado išeitį - ėmė pjaustyti ir pardavinėti kartono korteles. Išvydęs karių piešinius ir karikatūras knygininkas užčiuopė aukso gyslą: pradėjo leisti kartono atvirukus su patriotinėmis vinjetėmis, ir šie žaibiškai išpopuliarėjo.

Tais pačiais 1870-aisiais analogišką verslo planą Prūsijos karalystėje (Oldenburge) įgyvendino spaustuvininkas bei knygyno savininkas Augustas Schwarzas. Vokiečiai savo iliustruotų pašto atvirukų istorijos pradžia įvardija 1870 m. liepos 16 d., kai A. Schwarzas giminaičiui į Magdeburgą išsiuntė pirmąjį atviruką (jame buvo pavaizduotas mūšio lauke stovintis ginklininkas).

Įdomesnė situacija - Didžiojoje Britanijoje. Pirmasis Anglijoje valstybiniu mastu išleistas atvirukas datuojamas taip pat 1870 m., tačiau ūkanotojo Albiono filokartai gali pasigirti kita istorija.

Anglai yra laikomi komercinių atvirukų pradininkais Europoje. Idėja kilo serui Henry Cole, kuris savo iniciatyva dar 1843 m. ėmė spausdinti ir pardavinėti (tiražas siekė 1000 egz.) bičiulio dailininko sukurtus kalėdinius sveikinimo atvirukus su nupieštais prie stalo puotaujančiais žmonėmis. Tai buvęs privatus verslo planas, bet dar ne valstybinį mastą pasiekęs reiškinys.

Pašto greičiai

Pasibaigus Prancūzijos-Prūsijos karui Europoje įsivyravo ilgi taikos metai (1871-1914 m.), ir tai buvę „seni geri laikai“ (taip šį periodą vadino Vokietijos imperijoje).

Smarkiai augo pramonė, daugėjo darbo vietų, itin išvystytas susisiekimas net giliausias provincijas pasiekusiais geležinkeliais. Šios aplinkybės skatino žmones keliauti, poilsiauti. Tai tiesiogiai susiję su atvirukų leidybos verslo aušra bei klestėjimu: kaip kitaip artimiesiems, draugams įrodysi, jog kažkur buvai išvykęs?

Išsiųstas atvirlaiškis su gražiu vietovės vaizdu bei miela žinute - puikiausia priemonė. XX a. pirmojoje pusėje turizmas buvo tapęs ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo kokybės rodikliu.

Prieš šimtmetį iš Klaipėdos siųstam atvirukui nukeliauti 1000 km užtekdavo vos paros.

Paštas dirbo neįtikėtinais tempais ir greičiais: korespondencija būdavo siunčiama šešis kartus per dieną, o iš Mėmelio siųstam atvirlaiškiui nukeliauti bemaž 1000 km užtekdavo vos paros. Apie tai liudija atvirukuose išlikę pašto antspaudai.

Pavyzdžiui, 1894.9.22 Mėmelyje parašytas atvirukas geležinkeliais (traukinių paštu) į Berlyną atkeliavo 1894.9.23. Iš Mėmelio 1899.10.14 į pietryčių Vokietijoje esančią Schlüchtern gyvenvietę (tiesia linija - 974 km, dabartiniais keliais - 1360 km) atvirlaiškis keliavo vos kelias paras - pasiekė 1899.10.16.

Korespondencija sklido po pasaulį žeme, vandeniu (garlaiviais) ir oru (dirižabliais cepelinais, lėktuvais).

Mados viršūnėje

Meniniai atvirukai su dailininkų sukurtais litografiniais (plokščiaspaudės grafikos technika) vietovių vaizdais rinkoje mūsų krašte pasirodė pačioje XIX a. pabaigoje. Kaip ir visoje Vokietijos imperijoje.

Seniausias autoriui žinomas (saugomas privačioje kolekcijoje) - išsiųstas 1890.7.16, ir tai buvęs vertikalus atvirukas su nespalvotu litografiniu Juodkrantės vaizdu (leidėjas nenurodytas).

Apie 1892 m. klaipėdietis grafikas, piešėjas, fotografas bei leidėjas Robertas Schmidtas (1840-1926) išleido seriją vertikalių nespalvotų litografinių atvirukų su Mėmelio, Juodkrantės, Girulių, Smiltynės vaizdais. Tai buvo atvirukai su visoje Vokietijos imperijoje ir už jos ribų madingu šablonu „Linkėjimai iš...“ (vok. Gruss aus...). Žmonėms jie labai patiko.

Apie 1894 m. įvyko svarbus lūžis - pradėti leisti pirmieji spalvoti dailininkų piešti chromolitografiniai atvirukai. Jie dėl sudėtingesnės bei daugiau sąnaudų reikalavusios gamybos buvo gana brangūs (todėl gamino ir nespalvotas versijas), ir reikėdavo ne mažiau kaip 1000 spaudinių, norint padengti kaštus bei gauti pelno. Mados viršūnėje apie dešimtmetį karaliavo įvairiausi vaizdų koliažai.

Įsigyti (knygynuose, vaistinėse) ir išsiųsti atviruką tapo taip populiaru (ir pelninga jų leidėjams), jog XIX-XX a. sandūroje (ši tendencija išliko ir vėlesniais dešimtmečiais) pradėti kurti bei pardavinėti atvirlaiškiai ir su mažiausių atokesnių gyvenviečių vaizdais. Maža to, net ir jose radosi vietinių leidėjų, kurių inicialai mažytėmis raidėmis ženklindavo atvirukų aversus.