Praeitis ateities vizijose: Juozui Domarkui – 85

Juozas Domarkas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovavo net 51 metus! Šis faktas unikalus ne tik Lietuvos – ir pasaulio muzikos istorijoje.

 

Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermetas, Romaniškosios Šveicarijos simfoninio orkestro vadovas (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938–1988), ir Juozas Domarkas, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO) vadovavęs nuo 1964 m. iki 2015 metų rudens.

Maestro yra ir ilgiausiai šalyje tam pačiam kolektyvui vadovavęs dirigentas, tad šis faktas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje.

Per turiningą profesinį gyvenimą pelnytas ne vienas garbingas apdovanojimas.

Už kūrybinę veiklą 1974 m. dirigentui įteikta Lietuvos SSR premija, 1986 m. suteiktas TSRS liaudies artisto vardas (aukščiausias ano meto apdovanojimas menininkui), 1994 m. J. Domarkas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 1998 m. įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija, apdovanotas Norvegijos Karalystės ordinu „Už nuopelnus Norvegijai“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Didžiuoju kryžiumi.

2000 m. dirigentui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2003 m. J. Domarkui suteiktas Plungės miesto garbės piliečio vardas, 2006 m. muzikas apdovanotas Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu.

2011 m. – Vilniaus miesto savivaldybės aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, Lietuvos Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinis diskas 2011“.

2014 m., minint J. Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-ies metų sukaktį, Maestro apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju Kryžiumi.

2018 metų vasario 16, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, iškilmingo koncerto „Gloria Lietuvai“ metu Juozui Domarkui įteikta Lietuvos šimtmečio batuta.

LNSO garbės dirigento Juozo Domarko koncertų grafikas intensyvus ir šiandien: jis laukiamas Sankt Peterburge, Lenkijoje, Maskvoje ir Šveicarijoje... Vadovauja gimtosios Plungės turiningam festivaliui ir – žinoma – diriguoja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, su kuriuo reguliariai koncertuoja ne tik Vilniuje, bet ir Trakuose, Marijampolėje, Klaipėdoje, Kaune, Alytuje...

***

Kodėl tas pats orkestras diriguojant vienam skamba sodriai, užtikrintai, o stojus prie pulto kitam – nerišliai, kietai? Kodėl vienas diriguoja išraiškingai, beveik šokdamas, o kitas – santūriai, vos mosteldamas paslaptingąja batuta, bet kaip tik tada klausytoją užlieja aistringiausios muzikos garsai?

Tokia ta dirigento specialybė – efektinga, visiems matoma ir kartu nepaprastai paslaptinga.

Dirigentas turi išmanyti viską: orkestro instrumentus ir griežimo jais techniką, įvairių epochų stilius, išraiškos priemones, sutartinius ženklus ir instrumentavimo paslaptis.

Jis – ne tik muzikantų kolega, bet ir kompozitorių patarėjas, kai ruošiamos jų kūrinių premjeros. Be to, jis turi būti geras pedagogas, psichologas, ryžtingas vadovas.

Pagaliau dirigentas yra ir savo tautos muzikinės kultūros autoritetas, jo nuomonė labai svarbi formuojant kultūros politiką. Lietuvos dirigavimo meno istorijoje nemažai ryškių asmenybių – M. Bukša, N. Martinonis, J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus, J. Karosas, V. Marijošius, K. Kaveckas, B. Dvarionas, A. Kalinauskas, Ch. Potašinskas, M. Dvarionaitė, R. Geniušas, V. Viržonis, J. Aleksa, A. Žiūraitis, S. Sondeckis... Ir, žinoma, J. Domarkas.

Būtent Juozui Domarkui tenka išskirtinė vieta Lietuvos muzikos istorijoje: jeigu Lietuvos simfoninio orkestro gimimo data laikysime 1919 metus (K. Galkausko diriguoti koncertai), tai daugiau nei pusė jo gyvavimo laiko – 51 metai iš 97 – susiję su maestro veikla...

Bet Juozas Domarkas ne tik dirigentas. Jis – orkestro vadovas. Nuo 1964 metų vadovaudamas LNSO jis pasiekė, kad orkestras taptų sistemingai ir kryptingai dirbančiu kolektyvu, pripažintu daugelyje užsienio kraštų ir, kas svarbiausia, kuriančiu savo šalies – Lietuvos – muzikos istoriją.

Unikaliu faktu laikyčiau daugiau nei 100 (!) lietuviškų premjerų sąrašą gausiame J. Domarko diriguotų kūrinių repertuare. Daugelis tų kūrinių ne tik pirmą sykį diriguoti, įrašyti, bet, kas dar svarbiau, inspiruoti kolegiškų santykių.

Šiandien niekas neabejoja, kad J. Domarkas sukūrė puikų kolektyvą, pajėgų atlikti bet kokio sudėtingumo bet kurio stiliaus muziką. Kartu išugdytos ne tik kelios orkestro muzikantų, jaunųjų dirigentų, bet ir klausytojų kartos.

Pasak dirigento, per 51 jo vadovavimo orkestrui metus teko pereiti visą Dantės pragarą: nuo pirmų vartų iki pirmo debesėlio.

Buvo sunku, kartais beviltiška, tačiau nuolatinis ir intensyvus darbas leido pasiekti norimų rezultatų, laimėjimai ir pripažinimas atpirko visus vargus.

Menininkai į pasaulį atkeliauja tarsi pažymėti – kažin ar be įgimtų dalykų jie bus pastebėti, klausomi, skaitomi, – teigia J. Domarkas. – Žinoma, šalia žengia ir gebėjimas mokytis ir išmokti, charakterio stiprybė, tobulėti tinkama gyvenimo terpė. Man pačiam teko įdėti nepaprastai daug pastangų, skirti laiko, daug ko atsisakyti, kad būčiau ten, kur dabar esu.

***

Maestro, maždaug 25-erius metus vadovavote orkestrui prie „anos“ valdžios, maždaug tiek pat – ir nepriklausomoje Lietuvoje. Gal trumpai įvardintumėt, kada buvo lengviau, kas buvo sunkiau?

Aš negaliu skųstis, kad man buvo sunku. Man buvo sunku dirbti – pats procesas: 1964-ieji, kada mane pakvietė dirbti prie simfoninio orkestro, tai buvo dvidešimt metų nuo karo pabaigos,

Vilnius, kaip miestas, fiziškai buvo apniokotas, o gyventojų prasme visiškai suniokotas ir sunaikintas. Lenkai išbėgiojo, lietuviai dar nesuvažiavo, žydai sunaikinti arba apnaikinti kaip reikiant...

Kas beliko? Reikėjo tenkintis tais likučiais žmonių, kurie liko per laimingą atsitiktinumą. Ir man reikėjo prašyti, kviesti muzikantus – imkim gerą vidurkį: rasti jų nuo 90 iki šimto, kad susidarytų orkestras.

O jų nebuvo, mes negalėjome paruošti – muzikos mokyklos, o ypač – aukštoji mokykla dar neįgavusios pagreičio. Ir čia prasidėjo didelis procesas. Jaunieji muzikantai buvo siunčiami mokytis į didžiuosius miestus Rusijoje – Maskvą, Leningradą.

Paskui buvo gautas leidimas, kad baigę Maskvos konservatoriją aukštos kvalifikacijos instrumentalistai – smuikininkai, violončelininkai, dar kitokie muzikantai galėtų atvažiuoti dirbti pedagoginį, tuo pačiu – ir kūrybinį darbą kolektyvuose įvairiose respublikose.

Šiuo atveju kalbu apie Lietuvą, apie sostinę Vilnių. Taip – lašas po lašo...

Orkestras, kuris buvo įkurtas dar prieš pat karą, turėjo veikti. Ir veikė – tai prigeso, tai vos atsigavo, tai vėl prigeso per tuos baisius karo ir pokario metus. Normaliomis sąlygomis, prabėgus dvidešimčiai metų, jau, atrodė, turi prasidėti kažkoks darbas, bendravimas su publika.

Pagaliau – kultūros ir skonio ugdymas, vystymas, – mes, muzikantai, žinome tuos terminus. O išties dirbti – nėra su kuo, nėra žmonių. Tiesiog fiziškai nebuvo vienetų.

Kai baiginėjau Leningrado konservatoriją, man teko prašyti keleto žmonių, kad iš ten atvažiuotų. Kai kas atvyko iš mums artimos Baltarusijos. Reikėjo naudotis šitais žmonėmis.

Siuntėme į visas puses, kiek galėjome, saviškius mokytis. Žinoma, ne tokiais masteliais, kaip dabar, kai daugybė lietuvaičių neišlenda iš londonų, vienų, hamburgų, zalcburgų.

Tais laikais mes tiek negalėjome apžioti. Pagaliau neturėjome tiek jaunų žmonių, gavusių muzikinį pradinio lygmens išsilavinimą, kuriuos galėtume siųsti mokytis į Maskvos ar Leningrado aukštąsias mokyklas. Čia buvo sunku. O lengva? Lengva, kai dirbi.

Gal tai ir paskatino kurti ugdymo sistemą Lietuvoje? Jūs esate akademijos dirigavimo, taip pat – mušamųjų katedrų steigėjas. Šalia darbo akademijoje, vadovavote ir studentų orkestrui, ir savajam Nacionaliniam. Kaip atėjo į galvą tokie dalykai?

Pradėsiu nuo studentų simfoninio orkestro. Jam vadovavau dvidešimt metų. Lygiagrečiai su Filharmonijos orkestru. Kodėl tai dariau? Kad pasiilgau muzikos?

Gink Dieve! Nebūčiau suspėjęs jos pasiilgti. Bet man mirtinai reikėjo žmonių, turėjau juos pačiupinėti.

Per tuos penkerius metus konservatorijos orkestre kiekvieną kiaurai permatydavau, išmokdavau atmintinai. Aš tik pirštu pamodavau – ir jis jau sėdi pas mane Nacionaliniame orkestre.

Man nereikėdavo tų konkursų, tų etiudų – žmogų jau pažinodavau. Todėl ir dirbau ten.

Ką dar dariau? Mušamųjų katedra... Iki tol, kol aš atvažiavau, Lietuvoje niekas nemokė groti mušamaisiais.

Visi mušikai, kurie mušė bet kokį instrumentą, pradedant kaimo kapela ir dūdų orkestru baigiant opera ar simfonija, buvo saviveiklininkai.

Kiek pamenu, buvo 1973-ieji – vienuolikti mano darbo Vilniuje metai, kai įkūrėme Mušamųjų katedrą.

Reikėjo, kad jai vadovautų aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus. O kur tokį gausi, jei Lietuvoje tokių nebuvo? Anei vieno, niekur – anei Sedoj, anei Molėtuose, anei Vilniuj ar Panemunėj.

Niekur. Teko prisivilioti iš Kijevo aukštąjį išsilavinimą turintį pedagogą, mušamųjų instrumentų specialistą, kad su juo galėčiau atidaryti klasę Muzikos akademijoje.

Paskui jau perėmė mūsų nuostabus Kostia Akopianas, kuris pats ilgus metus grojo simfoniniame orkestre. Puikus mušamųjų specialistas. Jį irgi man teko „išsirašyti“ iš paties Rusijos vidurio.

Kuluaruose legendos sklando, kad Nacionalinis simfoninis orkestras sugebėdavo ir „suvalgyti“ gerą dirigentą. Jaunimui buvo labai didelis išbandymas stoti prie jo pulto.

Nenoriu atiduoti šitos garbės vien tik Nacionaliniams simfoniniam orkestrui. Tą gali kiekvienas didelis kolektyvas, juo labiau – meninis. Simfoninis orkestras – vienas kaip riešutas, jis yra valstybė valstybėje.

Čia ne mano žodžiai, čia – senas išsireiškimas. Ir ta valstybė turi savo prezidentus, ministrus, įgaliotinius, merus ir taip toliau. Viskas yra viduj.

Nežiūrint į tai, kad jis priklauso kažkokiai organizacijai, viduje jis yra valstybė. Ir nebūtinai turi „suėsti“ jauną dirigentą ar ką kitą.

Jei nepatiks, nesuės, bet sutvarkys, padarys taip, kad jis nebenorėtų ar nebegalėtų daugiau su jais dirbti.

Ir jūs laikėte tokį savotišką egzaminą? Juk irgi atėjote jaunas.

Aš tik metais buvau jaunas, o kaip vadovas – jau senas. Save laikiau jau senu. Turėjau taktiką, strategiją, kaip veikti esamoje situacijoje.

Be to, šalia buvo bičiulis, kolega, prikalbinęs mane, ketvirtakursį ryžtis vadovauti orkestrui, - Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis. Ir jis, ir visi kiti matė, kad aš darau tai, kas reikia. Iki tol trejus metus dirigavau dūdų orkestrui. Jame buvo 25 žmonės – tiek turėjome etatų.

Tai – ketvirtis simfoninio orkestro, bet jau šis tas.

***

Įžvalgaus ir ryžtingo kultūros ministro Juozo Banaičio dėka 1963 m. į atsakingas vadovaujamas pareigas Lietuvoje buvo pradėti skirti jauni muzikai, baigę mokslus prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose.

Simfoninio orkestro problemas ir jaunojo Juozo Domarko paskyrimą vyriausiuoju dirigentu 1998 m. birželio mėn. vykusiame pokalbyje prisiminė Rimvydas Žigaitis, kuris, su pagyrimu baigęs mokslus Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, 1963–1986 metais vadovavo Lietuvos filharmonijai:

Archyvų nuotr.

1963 metais paskirtas Filharmonijos meno vadovu, supratau, kad svarbiausia rasti būdų, kaip sutvarkyti be disciplinos, be jokios aiškios meninės krypties dirbantį simfoninį orkestrą. 

Tuo metu dauguma orkestro muzikantų buvo žydai, tik apie trečdalį sudarė lietuviai. Į orkestro vadovo postą mačiau keletą kandidatų, jie buvo „užsieniečiai“ – Vitalijus Katajevas iš Minsko, maskvietis Viktoras Dubrovskis ir estas Romanas Matsovas... Tačiau tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis pasiūlė rizikuoti – kviesti Sankt Peterburgo konservatoriją bebaigiantį Juozą Domarką.

Jaunas žmogus – didžiulė rizika. Orkestras buvo pakrikęs: daug išgeriančių, pratusių pažeidinėti drausmę, nemažai vyresniosios kartos muzikantų praradę kvalifikaciją.

Jie negalėjo pakęsti jauno dirigento reiklumo, pasiaukojimo darbui.

Keisti reikėjo daug ką. Pirmiausia – suformuoti repertuarą.

Pradėjome kurti abonementinius ciklus, galvoti apie nuoseklų profesinį orkestro ugdymą.

Palaipsniui stengėmės atsisakyti žemos kvalifikacijos muzikantų ir keisti juos profesionaliais orkestrantais. Skausminga atleisti žmogų iš darbo, mėginome tai daryti kiek įmanoma švelniau. Kolektyvas po truputį keitėsi.

O čia užgriuvo dar viena bėda – labai daug kvalifikuočiausių muzikantų išvyko į Izraelį.

Lietuvoje tuo metu labai trūko profesionalų, ir J. Domarkas savo orkestrui nuolatos ieškojo gerų muzikantų netgi svetur.

Nors Lietuvoje jie neužsibūdavo, įtaką kolektyvui spėdavo padaryti, kai kurie net ir auklėtinių išugdydavo. Be gero muzikanto neturėsi gero kolektyvo!

Pamenu pirmuosius repertuaro „daigelius“, publikos sutiktus su išskirtiniu pritarimu. G. Mahlerio Pirmosios simfonijos atlikimas Vilniaus koncertiniame gyvenime buvo didžiulis įvykis.

Netrukus repertuare atsirado ir I. Stravinskio „Petruška“, M. Ravelio antroji baleto „Dafnis ir Chlojė“ siuita, R. Ščedrino „Išdaigiškos častuškos“, E. Balsio „Dramatinės freskos“ (premjera)...

1968 metais surengėme kantatų ir oratorijų festivalį, manau, būtent tada J. Domarkas atrado save monumentaliuose žanruose.

Netrukus Vilniuje ir Maskvoje buvo atliktas G. Verdi „Requiem“ su puikiais solistais Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Virgilijumi Noreika ir Vaclovu Daunoru (pastarajam susirgus Maskvoje dainavo Jonas Stasiūnas).

Tais pačiais metais įvyko ir sėkminga Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ premjera Lenkijoje ir Vilniuje.

***

Apie jaunąjį dar mokslų nebaigusį dirigentą ir tuomečio orkestro būvį 1997 m. spalį vykusiame pokalbyje prisiminimais dalijosi Margarita Dvarionaitė, laikinai vadovavusi orkestrui, kai 1961-aisiais metais prof. B. Dvarionas atsisakė vyriausiojo dirigento pareigų.

Archyvų nuotr.

Kokį mūsų orkestrą radau baigusi studijas Leningrade? Silpn, labai silpną. Tuometiniams jo vadovams A. Klenickiui ir B. Dvarionui sunku buvo sutelkti kvalifikuotus orkestrantus.

Konservatorijoje tada dar nespėta užsiauginti perspektyvių instrumentininkų, pasirinkimas buvo menkas.

Tuomet iš Rusijos užkampių subėgo žemo lygio ir tokios pat kultūros geresnės duonos ieškantys pusiau profesionalai.

Nors buvo vienas kitas šviesesnis muzikantas, bet jie negalėjo išgelbėti orkestro. Domarkas kaip arkangelas iš dangaus pačiu laiku nusileido į mūsų Filharmoniją.

Tada ir atsivėrė jo organizacinis, komercinis išradingumas, karjeros talentas. Padėjo ir tai, kad konservatorijoje jau telkėsi gerokai daugiau gabesnių studentų nei Dvariono ar Klenickio laikais.

Domarkas juos sumaniai medžiojo. Medžiojo ir specialistus iš Rusijos, tik jau aukštos kvalifikacijos.

Juozapas – ne pirmas mūsų simfoninio orkestro kūrėjas. Pirmasis buvo Balys Dvarionas, jam talkino architektas prof. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, menų entuziastas, kuris geranoriškai padėjo sutelkti būsimojo sambūrio branduolį. Bet jaunasis vadovas J. Domarkas buvo pirmasis atkaklus, nenuilstantis orkestro puoselėtojas.

Visomis įmanomomis priemonėmis jis kaip bitė medų į savo avilį rinko profesionalius muzikantus.

Pirmasis sugebėjo išvežti orkestrą gastrolių į užsienį. Tuo metu (1969) gastrolės net Lenkijoje bet kuriam vadovui buvo ganėtinai kebli idėja.

Juozapui tai buvo tik pirmas langas į Europą, paskui vienas po kito nusidriekė takai takeliai į žymiausius Vakarų muzikos miestus.

Siekti dirigento profesijos Juozapas buvo apsisprendęs dar mums nesusipažinus. Ir tvirtai. Nežinau, kas pirmas išmokė jį elementarios manualinės technikos.

Jis buvo neblogai ją įvaldęs, todėl dirigavimo pas mane mokėsi tik apie mėnesį. Kas kita jam rūpėjo – lavinti savo klausą, ir mes jo ausis „krapštėm“ dvejus metus.

O įspūdžiai apie vaikinuką iš Žemaičių provincijos buvo tokie. Mūsų pirmas pokalbis su dvidešimt vienų metų Juozapu įvyko telefonu. Jis neprašė jam padėti, intonacijoje greičiau slypėjo įsakymas, ir aš jam nevalingai paklusau.

Tikroji prašytoja už jį buvo Akvelina Kontautaitė, šauni žemaitė, šviesaus atminimo visų gerbiama asmenybė, konservatorijos raštininkė.

Ji papasakojo man apie jo nelaimę (kojos amputaciją), tai kaip čia nepadėsi?

Juozapas Vilniaus konservatorijoje tuo metu mokėsi klarneto specialybės. Grojo blogai, atmestinai, prisiversdamas, pats ant savęs pykdamas.

Taip pat ir fortepijoną vos graibė savo Petro Kurmelio letenomis. Vienintelį B. Dvariono „Apsnigtą mišką“ tada įgalėjo, ir tą patį sunkiai.

Troško jis tik vieno: diriguoti. Buvo apkerėtas tos idėjos. Įstojęs į Sankt Peterburgo konservatoriją puolė prie dirigavimo kaip prie tyro vandens versmės ir, dar nebaigęs mokslo, buvo paskirtas vadovauti mūsų orkestrui. Buvo jau stipriai pasikaustęs.

Atmintyje liko jo pirmoji repeticija ruošiant debiutinį koncertą. Stebino ryški vadovo asmenybė, valios įtaiga. Vienas įžvalgus senas muzikantas iš karto pastebėjo: „Berniokas toli nužengs!“ Ir nužengė.

***

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Juozas Domarkas tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) simfoninio orkestro vadovu, ėmė ugdyti jaunąją pamainą.

Tai nebuvo karjera, tai buvo tikslas: stebėjau kiekvieną savo studentą – kaip jis dirba, kaip auga, reikalingiausius kviesdavausi į Filharmonijos orkestrą. Mano auklėtinių branduolys jame išliko iki šių dienų.

Orkestras pamažu subrendo, jau nebūdavo gėda pasikviesti žinomą solistą, garsų dirigentą. Antrasis mano darbo dešimtmetis iki 1984-ųjų buvo lemiamas. Orkestras buvo suformuotas, visos spragos užpildytos išaugintais muzikantais.

Apie 1984–86 metus atėjo kolektyvo brandos metas.

Vyko sėkmingos gastrolės, jas lydėjo palankūs atgarsiai. 1986 metais orkestras pirmą kartą išvažiavo į Vakarus – sėkmingai koncertavo Prancūzijoje.

Lietuva – maža valstybė. Mums „anais“ laikais buvo svarbu ugdyti savus muzikus, dirigentus, pedagogus. Nors konkursai, galimybė įdarbinti ir tuomet buvo tarptautiniai – galėjo važiuoti žmonės iš visų respublikų.

Šiandien vakaruose nėra poreikio kurti nacionalinių orkestrų, garsiausi pasaulio kolektyvai – internacionaliniai.

Konkursuose į 1 orkestranto vietą dalyvauja po 50–60 muzikantų. JAV, Britanijoje ar Vokietijoje visiškai nesvarbu, iš kur tu atvykai – svarbiausia, ką tu gali ir kiek yra pinigų.

Bet ir dirigentai ten nekviečiami vadovauti – kviečiami diriguoti. Pasauliniams orkestrams vadovauja komitetai, tarybos, vadybininkai. Ir jeigu tu pasiskundei muzikantu – neliks muzikanto, o jei pats neįtikai orkestrantams, greitai ir tavęs gali nelikti.

Tai visiškai kitokie, nežinau, ar Lietuvai kaip mažai valstybei tinkantys santykiai. Pamėginkime paskelbti tarptautinį konkursą – tuoj turėsime ne Lietuvos nacionalinį, o Korėjos ar Kinijos orkestrą... Mažos valstybės orkestras turi turėti vadovą, o ne tik dirigentą.

Perėmęs galingų dirigavimo mokyklų tradiciją, įgijęs neįkainojamos vadovavimo patirties, J. Domarkas inicijavo orkestrinio dirigavimo katedros steigimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Pedagogas pagrįstai didžiuojasi savo auklėtinių Modesto Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Modesto Barkausko, Manto Jauniškio, Virgilijaus Visockio, Imanto Šimkaus veikla ir pasiekimais.

Paklaustas, ar šiandien patikėtų jauniems, studijas baigiantiems dirigentams vyriausiojo dirigento pareigas, kaip kad jam buvo, Domarkas nė akimirkos nesvyruodamas atsako „taip“.

Tačiau, nors turime savų profesionalių dirigentų, ne viename šalies orkestre šiandien matoma keista tendencija – diriguoja ir vadovauja atvykėliai.

Ar J. Domarkas anais, 1964 metais, būtų likęs Lietuvoje, jeigu būtų žinojęs, kad orkestrui vadovaus trejus ar ketverius metus?

Tikrai ne. Galėjau likti Peterburge, dirbti simfoniniuose arba teatrų orkestruose, vėliau galbūt išvykti į Vakarus.

Šiuo keliu nuėjo ne vienas mano kurso kolega. Bet pasirinkau Lietuvos simfoninį orkestrą, nes man rūpėjo nacionalinis orkestras.

Neplėčiau geografijos, nepadariau rimtos tarptautinės karjeros, nes pakankamai anksti suvokiau savo vietą ir misiją.

Aukšto lygio kolektyvą turi kurti vienas žmogus ir ne vienus ar dvejus metus... O LNSO ateitį matau tik šviesią.

Orkestro sėkmė priklauso nuo to, kas dirbs, kaip ir kiek dirbs, kiek turės sveikatos, gudrumo, išminties, profesionalumo. Modestu Pitrėnu pasitikiu – juk apie savo mokinio vadovavimą orkestrui kalbėjau bemaž nuo 2003 metų...

Galima sakyti, ir ilgaamžio vadovavimo rekordą pasiekiau todėl, kad vis buvo neaišku, ar bus skelbiamas tarptautinis konkursas, ar tiesiog kviečiamas Modestas.

Man keista, kad Lietuvoje jau kaip užsienyje sutarys su dirigentu sudaromos 2–3 metams.

Ką tu per juos padarysi? Jei norime, kad kolektyvas būtų aukšto lygio, reikia, kad jį kurtų vienas profesionalus, kūrybingas, iniciatyvus, vedantis į priekį, atsidavęs žmogus.

Aš nežinau, kaip išdirbau 51 metus. Nesitaiksčiau su nenorinčiais ir negalinčiais dirbti – tiesiog siųsdavau žmogų ten, kur jam sektųsi geriau nei Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Bet kartu ir rūpinausi dirbančiais: vaikščiojau į valdžios kabinetus ir dėl butų, ir dėl darbo, ir dėl atlyginimų. Kas, jei ne vadovas, jais pasirūpins?

Dabar turime istorinę galimybę kurti nacionalinį meną. Jei tam pasitelktume ypač talentingus užsieniečius, būtų ir naudos, ir prasmės.

Deja, dažnokai kviečiame atsitiktinius žmones: kitur nepritapusius, norinčius naudotis Europos Sąjungos viza, prisipūtusius reklaminių šūkių. Jei kai kuriems iš mūsų taip yra gerai – nieko nepadarysi.

O  kultūrai vadovaujantys asmenys į šią problemą nemato reikalo reaguoti. Vadinasi, tiek jiems ir terūpi.

Šiandien ilgiuosi tokių kultūros vadovų, kokius turėjome mano jaunystės laikais.

Mano siekius steigti mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedras suprato ne tik tuometinis konservatorijos rektorius Vytautas Laurušas, bet ir Švietimo ir mokslo ministras Henrikas Zabulis.

Kiek myniau Kultūros ministerijos slenksčius ir varsčiau duris – nuo ministro Juozo Banaičio ir jo pavaduotojo Vytauto Jakelaičio, vėliau Liongino Šepečio, Dainiaus Trinkūno iki finansų ministro Romualdo Sikorskio.

Sprendėme problemas, formavome kultūros politikos procesus ir su Rimvydu Žigaičiu, Sauliumi Sondeckiu. Viską matėme plačiai – ugdymo sistemą, abonementinius koncertus, profesinį meistriškumą auginantį repertuarą. Dirbome sistemiškai.

Kaip anų dienų atgarsis liko mano pomėgis globoti talentingus vaikus. Ne vieną dešimtį metų turėjome puikų koncertų ciklą „Atžalynas“ būsimiems muzikantams. Nebereikia. Neliko.

Deja, dabar tokį platų akiratį ir mąstymą turinčių vadovų, kokie buvo mano minėtieji, sunkiai rasime. Todėl ir tūpčiojame vietoje, greičiau viską naikindami (tiesa, vadindami tai reformomis), nei kurdami.

***

Ir pabaigai – faustiškas klausimas: jei būtų leista viską pradėti iš pradžių?...

Profesiją tikrai rinkčiausi tą pačią, – neabejoja maestro. – Iš savo ilgametės dirigento ir dirigavimo pedagogo patirties galiu teigti, kad dirigavimas yra stebuklas. Talentas. Jis užprogramuotas genuose...

Nebent aplinkybių norėčiau kitokių.

Kai kam gal ir sunku įsivaizduoti, bet trėmimai į Sibirą, slapstymaisi, nuolatinis bėgimas ir nerimas... Aš buvau vyriausias iš keturių vaikų, sesei tebuvo dveji. Tądien tėvai pamišusiomis akimis griebė pagalves, dar kokį apdangalėlį ir lėkėm į mišką. Mus, vaikus, greitai išdalino po giminę. Buvo baisus, grėsmingas laikas. Tie patyrimai gyvi ir šiandien, jie nepamirštami... To pakartoti nenorėčiau. Bet klaiki praeitis užgrūdino. Jaunimas turi tai žinoti, mėginti suprasti.

O aš, aišku, rinkčiausi tą patį gyvenimą, tik kitas aplinkybes...

Susiję nariai

Image removed.

Juozas Domarkas

 

 1963–1986 metais vadovavo Lietuvos filharmonijai:

1963 

Dirigentas, Lietuvos

Image removed.

Sidebar placeholder