Rimantas Sliužinskas: „Kol viską išdainuojame, tampame beveik giminės“

Tęsiame pokalbį su etnomuzikologu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyriausiuoju darbuotoju Rimantu Sliužinsku. Šįsyk pasakojimas apie Ukrainą, kurioje, vedęs ukrainietę Halyną, R. Sliužinskas praleidžia daug laiko.

Pabaiga. Pradžia „Savaitės eksprese“ Nr. 17, gegužės 8-14 d.

Minėjote, kad Ukrainoje kartu su žmona rengiate daug mokslinių ekspedicijų, kurių metu įrašinėjate liaudiškas dainas, tautosaką. Kuo šios ekspedicijos Ukrainoje skiriasi nuo ekspedicijų Lietuvoje?

Viena gražiausių Ukrainos tradicijų yra daugiabalsis dainavimas, tai reiškia, kad dainuojama ne po vieną, o būriu, pagal tam tikrus kanonus.

Pavyzdžiui, Čerkasų regione, kuriame mes gyvename, viena moteris užveda dainą, kita pritaria, trečia vėl užveda... Toms funkcijoms apibūdinti yra net skirtingi terminai: „vyvodit“, „podvodit“, „zavodit“.

Pavyzdžiui, atvažiuojame į Ukrainos kaimą. Per kaimą eina didelė, plati, kokių 3 kilometrų ilgio gatvė. Sėdi ant suoliuko prie namo trys močiutės. Sustojame, pasiteiraujame, ar gali padainuoti. Ir jos gali surengti visą koncertą, padainuos ir vestuvinių, ir kalėdinių, ir velykinių, ir kitų dainų, bet dainuos tik tada, jeigu bus ne mažiau nei trys keturios dainininkės. O dažniausiai būna sukviečiamos visos kaimo dainininkės.Kol jos viską išdainuoja, tampame vos ne giminės ir atsisveikinti visada būna sunku. Labai nuoširdūs ukrainiečiai, ypač tos kaimo močiutės. Yra dar ir muzikantų, vyrų, kurie groja smuiku, cimbolais, bet nedaug. Kaime iki šiol žmonės laikosi senųjų tradicijų, švenčia visas tradicines šventes pagal senuosius papročius.

„Labai nuoširdūs žmonės yra ukrainiečiai. Aš pats esu dzūkas, tad labai emocionalus. Tad man jie labai artimi“, - atviravo Rimantas Sliužinskas.

Ukrainiečiai geriau išsaugoję tradicijas negu lietuviai?

Taip. Lietuvoje, deja, gyvos senosios tradicijos baigia išnykti. Liko tik vienetai močiučių, kurios dar gali pateikti mokslininkams autentišką senąją mūsų kultūrą: dainas, pasakojimus, tautosaką.

Ukrainoje etnokultūrinės tradicijos dar labai gyvos.

Žinoma, ir ten jau tragiškai tuštėja kaimai, o kartu išnyksta ir tradicijų saugotojai, tačiau šis procesas dar nėra taip toli pažengęs kaip pas mus. Tad labai svarbu užfiksuoti tai, kas dar yra dabar.

Yra ir labai gražių pavyzdžių, kaip tradicijos saugomos.

Netoli Kijevo yra tokios ukrainietiškos Rumšiškės, vadinasi Ukrainskoje Selo. Ten vasarą būna organizuojamos tradicinės etnografinės vestuvės. Tokią paslaugą teikia folkloro kolektyvai.

Jie praveda visas tradicinių tuoktuvių apeigas su dainomis, šokiais, pyrago pjaustymu ir visais ritualais. Labai įdomu. Lietuvoje tokios tradicijos pasigendu, gal negirdėjau. Užkliuvo man ir tokia detalė: ukrainiečių mokykloje per šventes visi vaikai pasipuošia tradiciniais išsiuvinėtais marškiniais. Visi juos turi. Ar pas mus vaikai turi tautinę aprangą?

Ukraina - didelė šalis. Kiek joje ryškūs etnokultūriniai regionų skirtumai?

Iš tiesų, situacija Ukrainoje labai skiriasi nuo Lietuvos, kurioje gana aiškūs etnokultūriniai regionai ir jų bruožai. Ten nėra tokio aiškumo, kas yra tikrasis tradicijų perteikėjas, nes tradicija istoriškai buvo ne kartą visiškai nutraukta per karus, marus, šalyje yra dykrų, pro kurias kažkada ir Vytautas Didysis keliavo. Ten niekas negyvena, tuščia.

Tad mokslininkams tenka daugiau darbo: ir su archeologais bendrauti, ir su trobesių, materialios kultūros tyrinėtojais, ir su kalbininkais lyginti tarmių žemėlapius. Pavyzdžiui, teka upė Gnalytič (liet. supuvusi). Vienoje jos pusėje viena tradicija, kitoje pusėje - kita. Kadangi keliai Ukrainoje prasti arba jų nėra, aš jau vieną savo automobilį ten nugalabijau. O ukrainiečiai ekspedicijų dalyviai neretai renka medžiagą plaukdami upėmis ir sustodami kaimuose.

Mes renkame medžiagą kartu su žmona. Halyna turi savo klausimyną ir klausinėja, o aš filmuoju, įrašinėju. Kai išgirstu kažką atpažįstamo, pasižymiu.

Visi ukrainiečiai turi tradicinius išsiuvinėtus marškinius.

Intensyvias jūsų mokslines ekspedicijas nutraukė karantinas. Kaip ukrainiečiai jį išgyvena?

Kiek kitaip nei Lietuvoje. Aš neseniai iš ten grįžau į Lietuvą. Už greitąjį COVID-19 testą, kuris pas mus nemokamas, ten turėjau sumokėti 600 grivinų, t. y. apie 18 eurų. Lietuvoje žmonės skundžiasi dėl labai griežto karantino, o Ukrainoje, mano nuomone, pernelyg daug laisvės. Visos mokyklos veikia ir uždarytos nebuvo, baseinai veikia, visos parduotuvės taip pat veikia. Visi dirba, nėra jokių prastovų. Galioja tik reikalavimas uždarose patalpose dėvėti kaukę.

Pagal oficialią statistiką, sergamumas ir mirtingumas nuo COVID-19 Ukrainoje panašus kaip ir Lietuvoje. Koks yra realus sergamumas - dievai žino. Testai yra mokami. Kažin ar visi susirgę žmonės skuba juos darytis. Man atrodo, kad ten paleista natūrali žmonių atranka.

Žmonės yra pavargę nuo neaiškumo, ar jie Europa, ar ne Europa.

Trys ketvirtadaliai ukrainiečių yra dar postsovietinės mąstysenos. Šalyje klesti korupcija, vagystės ir visiems gerai, bet valstybei - tragedija.

Nesurenkami mokesčiai, nesurenkamas biudžetas, nes visi ieško ir suranda būdų apeiti visus draudimus ir ribojimus.

Pavyzdžiui, automobiliams Ukrainoje nėra reikalinga techninė apžiūra. Užuot įvedus tvarką, jos atsisakyta todėl, kad vis tiek visi perka.

Gyvenate Čerkasuose, kurie toli nuo Donbaso ir Luhansko, kur vyksta karas. Ar jaučiasi įtampa visoje šalyje?

Dabar situacija yra tokia, kad ukrainiečių karius pliekia, o jie neatsišaudo ir žūsta. Situacija - labai sudėtinga, nes telkiama Rusijos kariuomenė. Ar tai manevrai, ar Vakarų išbandymas, ar jie labai susirūpinę, ar tik susirūpinę... Įtampa - didžiulė.

Lvove, Lysenkos muzikos akademijoje, mane labai sujaudino stendas prie įėjimo, kuriame - žuvusių akademijos absolventų nuotraukos.

Šiandien Ukraina skaičiuoja jau 13 tūkst. žuvusiųjų. O kiek našlių, našlaičių? Vakarams tai - tik statistika. O kai ten gyvai pamatai kario laidotuves, į kurias susirenka visas kaimas... Negaliu pamiršti vaizdo, kai žuvusio kario karstą veža automobilyje, o visos kaimo močiutės suklaupusios pakelėje jį pasitinka. Plyšta širdis. Neduok Dieve, tokių dalykų.

Prezidentas Zelenskis dabar pasakė viliojančią frazę, kad užbaigs karą Donbase, tačiau nepasakė kokiomis sąlygomis. Kokia kalba kalbės šalies gyventojai? Dabar daug šalies gyventojų nekalba ukrainietiškai. Charkovo, Dnepropetrovsko srityse, Odesoje man teko būti, bet aš ten negirdėjau ukrainiečių kalbos, visi kalba rusiškai, nes yra kažkada atvykę iš Rusijos. Tikrus ukrainiečius jie banderovcais vadina. Iš tiesų rusų Ukrainoje labai daug, ypač rytinėje jos dalyje, miestuose.

Ukrainiečiai gyvena kaimuose. Man labai įdomios jų tarmės. Matau didžiules Ukrainos inteligentijos pastangas išsaugoti tas tarmes, ukrainiečių kalbą, papročius, Ukrainos tapatybę. Žmonės turi viltį. Ta viltis, man atrodo, yra užkoduota jų genuose, paveldėta su kalba ir tradicijomis.

Sidebar placeholder