Rūstus aristokratas mieste, jautrus partneris scenoje: koks iš tiesų buvo Vytautas Kancleris?

V. Kancleris buvo nepaprastas žmogus, apdovanotas žavia ir harmoninga prigimtimi, ryškiu talentu, nepaprastu darbštumu ir intelektu. Iki pat šiol teatre apie jį sklando legendos.

Pusę amžiaus ištikimai tarnavęs teatro mūzai, Lietuvos kultūros istorijai jis paliko neįkainojamą turtą - sukūrė per 100 vaidmenų teatre, apie 50 - ir kine, skaitė eiles radijuje.

Įdomu, kad teatras nebuvo V. Kanclerio svajonė. Jis studijavo ekonomiką Vilniaus universitete ir jau buvo baigęs 3 kursus, tačiau užėjo vokiečiai ir universitetą uždarė. Pasirinkimas studijuoti aktorinį jį išgelbėjo nuo tarnybos kariuomenėje.

V. Kancleris į Klaipėdą atvažiavo 1945 metais su paskyrimu dirbti aktoriumi ir režisieriaus padėjėju.

Žvaigždė nuo pirmojo spektaklio

Didelis šuolis į šlovę bei pripažinimą V. Kancleriui tapo Žilvino vaidmuo 1946 metais Dramos teatro aktorių kartu su Muzikinio teatro artistais pastatytame muzikiniame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“.

V. Kancleriui buvo patikėtos solisto partijos, nes jis turėjo labai gražų balsą, absoliučią muzikinę klausą. Iš klausos skambino ir pianinu.

Amžininkų liudijimu, į spektaklį sovietinės ideologijos slegiami tautiečiai plūdo tarsi į Mišias bažnyčioje. Sužibo tokia ryški artisto žvaigždė, kad, jam einant pro šalį, pasakojama, šiurpas eidavo per kūną.

Eglę šiame spektaklyje vaidinusi aktorė Laima Kerniūtė tapo V. Kanclerio ne tik scenos, bet ir gyvenimo partnere. Pora susilaukė dukros Dalios ir sūnaus Žilvino.

Legendiniais tapo V. Kanclerio Romeo, Otelo vaidmenys V. Šekspyro dramose, Karaliaus Edipo vaidmuo Sofoklio dramoje, Juodojo Metraštininko vaidmuo legendiniame J. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ pastatyme...

„Tėvas su užsidegimu vaidino lietuvių klasikų dramaturgų pastatymuose. Antai J. Marcinkevičiaus “Mindauge„ vaidindamas Juodąjį metraštininką, kuris įžūliai tvirtino galintis pakeisti istoriją klastote, tuo vaidmeniu galėjo metaforiškai išsakyti gėlą apie sovietmečiu sufabrikuotą istoriją, kurioje nėra tiesos - jėga, žiaurumas ir valdžios troškimas lemia viską“, - prisiminimais interviu „Vakarų ekspresui“ dalijosi taip pat teatro, kino režisiere ir pedagoge tapusi Dalia Kanclerytė.

Teatro pamatas

Pasak dukros, teatras buvo abiejų jos tėvų pamatų pamatas.

"Ten buvo jų tikrasis gyvenimas. Namai - tai vieta, kur gali permiegoti.

Viskas reikšminga - tik teatre. Viskas, kas trukdė teatrui, - namuose: sunki buitis, mūsų, vaikų, ligos, tarpusavio nesusipratimai. O teatre - polėkis, fantazijos, aistros, premjeros, baliai.

Dabartiniais terminais tariant, tėvai gyveno virtualiajame pasaulyje„, - sakė D. Kanclerytė, apie tėvą sukūrusi dokumentį filmą “Artistas per prievartą", kurio fragmentai bus rodomi V. Kanclerio atminimo vakarą.

Vyrą pergyvenusi L. Kerniūtė-Kanclerienė (1923-2005 m.) savo interviu „Vakarų ekspresui“ tai patvirtino: „Didžiausias smūgis man gyvenime buvo vyro netektis. Tada prasidėjo visokie nesusipratimai, tačiau su teatru ryšys nenutrūko.“

„O lia lia, draugučiai“

Vyresniųjų klaipėdiečių atmintyje dar neišdilę ne tik V. Kanclerio sukurti vaidmenys, pradedant karaliais, baigiant baudžiauninkais, bet ir išdidus jo stotas senamiesčio gatvėse, legendomis virtę pasisakymai ir poelgiai.

V. Kancleriui dedikuotą vakarą ves Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas, kuriam teko dar ir scenoje kartu su Klaipėdos dramos teatro legenda vaidinti.

„Vytautas Kancleris - tai žmogus - legenda, visa epopėja, “o lia lia, draugučiai...„ - kaip jis pats sakydavo“, - atsikvepia R. Pelakauskas.

"Jis atrodė rūstus ir arogantiškas, aristokratiškų manierų. Kai eidavo per miestą toks aukštas, žilais, ilgais plaukais - buvo iš tolo matomas, tačiau scenoje jis būdavo labai geras, jautrus partneris ir su visais kaip lygus su lygiais bendraudavo ir per repeticijas, ir per spektaklius. Nors mes tada buvome jauni aktoriai, jį Seneliu vadinome.

Kodėl Seneliu, net nežinau. Žinau, kad Kalėdų Senelio vaidmens jis kratėsi, vaikų nemėgo ir apie jo kelis pabandymus „seneliauti“ legendos sklandė. Labiau jam patiko ir tiko iškilmingas Neptūno vaidmuo Jūros švenčių eisenose.

Kartais Senelis duodavo mums patarimų, bet mokėjo pasakyti pastabas, nevyniodavo labai žodžių į vatą, bet mokėdavo taip labai ramiai, taktiškai pasakyti, neįžeisti, kad nepasijustum kažkoks, na, mažiau talentingas už kolegą", - pasakojo R. Pelakauskas.

Brendis į skolą

Pašnekovas prisiminė ir užkulisinius V. Kanclerio poelgius, apie kuriuos iki šiol teatre kalbama.

"Anksčiau kiekviename teatre būdavo tarnybinis, tik darbuotojams skirtas bufetas. Jame būdavo galima papietauti ir vyno taurę ar stipresnio gėrimo išgerti. Tais laikais tai nebuvo draudžiama.

Legendinė, šventa vieta buvo teatro bufetas. Jame gimdavo ir kūrybinės idėjos. Jis lyg klubas būdavo, visiškai uždaras. Patekti į tarnybinį bufetą žmogus iš miesto galėjo tik, jeigu būdavo labai geras draugas kokio nors aktoriaus.

Po teatro pirmosios rekonstrukcijos, kai sugrįžome, Senelis pirmas pravėrė tarnybinio teatro bufeto duris. O jam iš paskos ir kiti aktoriai.

Barmenas buvo toks Eimutis, naujai paskirtas.

Priėjo Senelis prie baro ir sako: „Sveikinu su atidarymu ir atnešiau jums dovanų.“ Ir įteikė barmenui tokį storą sąsiuvinį su kietais, juodais viršeliais.

„Ar žinot kas čia?“ - klausia.

Barmenas pasimetęs, nežino.

„Tai, sako, čia yra kiekvieno teatro tarnybinio bufeto atributas, labai reikalingas daiktas. Aktoriai juk ne visada turi pinigų, tad kartais jūs duosit jiems į skolą ir į šį sąsiuvinį užrašysit. O aktoriai, kai gaus algas, ateis ir atsiskaitys. Suprantat?“

Tas sutrikęs linktelėjo.

„Tai puiku, drauguti. Tai dabar man įpilk penkiasdešimt gramų brendžio ir užrašyk.“

Ir buvo naudojamas tas sąsiuvinis pagal paskirtį ilgus metus, nes algos aktorių tais laikais išskirtinai mažos buvo", - prisiminimais dalijosi R. Pelakauskas.

Pinigų kaip sniego

Koks aktualus aktoriams buvo pinigų klausimas, užfiksavo ir šviesaus atminimo kolegė, žurnalistė Gražina Juodytė.

Ji užrašiusi tokį prisiminimą apie V. Kanclerį:

"Kai pirmąjį kartą buvo rekonstruojamas Klaipėdos dramos teatras, aktorių kolektyvas be namų pakriko: kas pradėjo dirbti nelegaliais taksistais, kas įsidarbino barmenais, kas iš nevilties per dažnai taurelę kilnoti pradėjo.

Aktorių benamystės metu Vytautas Kancleris susirado kitą buveinę - aludę prie Danės ir Naujosios Uosto gatvių kampo.

Kartą prieš Kalėdas, grįždamas iš aludės į namus, greta teatro jis kiekvienam sutiktajam linkėjo Kalėdų stebuklo - tiek pinigų, kiek buvo prikritę sniego.

Mat labai sniegingos Kalėdos tada pasitaikė..."