Sapnų gėlės iš rojaus sodų pražydo ant drobės

Tai pirmoji autorės personalinė paroda gimtajame mieste ir kvietimas pasinerti į unikalų, gamtos ir svajonių grožio pripildytą pasaulį.

Su Aukse Drazdiene kalbamės apie įkvėpimo šaltinius, savitą kūrybos techniką ir svajonę gyventi iš meno.

Aukse, ką jums reiškia gėlės?

Gėlės man yra svarbios. Pati auginu gėles sodyboje, kurią su vyru prieš dešimtmetį įsigijome prie Lazdininkų tvenkinio ir dabar ten gyvename.

Mėgstu įvairiausias gėles: nuo rožių iki pačių egzotiškiausių žiedų. Man patinka puošti aplinką, noriu, kad visada būtų daug spalvų, kad vieni žiedai keistų kitus ir nuolat būtume apsupti žydėjimo.

Natūralu, kad, turėdama galimybę rūpintis ir grožėtis gėlėmis, nuolat jas stebiu, nagrinėju, kaip skleidžiasi žiedai, kokios jų formos, kokios piestelės ir kuokelės slepiasi viduje.

Vėliau tie vaizdiniai ir mintys sugula į mano atminties stalčius, perleidžiu juos per savo fantazijos filtrą ir perkeliu ant drobės.

Nesistengiu aklai kopijuoti gamtos. Paveiksluose gimsta naujos, neregėtos formos augalai, kokių realybėje galbūt net nėra. Todėl jie ir yra „sapnų gėlės“ - tarsi atkeliavę iš svajonių, iš rojaus sodų.

Kiek laiko jau kuriate ir kaip apskritai atradote meną?

Esu baigusi meninės odos specialybę tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas. - Aut. past.).

Po to ilgą laiką dirbau visai kitose srityse, turėjau kitus verslus.

Smalsu, kokius?

Dešimtmetį Klaipėdoje turėjau rankdarbių studiją „Artmanija“. Kai persikėlėme gyventi į sodybą - šį verslą pardavėm. Persikrausčiusi į kaimą pradėjau gaminti natūralią kosmetiką. Iš noro kurti kažką savo rankomis ir iš poreikio, nes vaikai turėjo alergijų, gimė prekinis ženklas „Nimfė“.

Iki šiol tai yra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nes vien iš meno kol kas gyventi sudėtinga.

Žinoma, tai taip pat kūryba - sukurti receptą, gaminį. Tai nedidelis mūsų šeimos verslas, labiau amatas.

O kūrybinis alkis niekur nedingo. Vis niežtėdavo nagus, kaip norėjosi kažką piešti, kurti.

Galiausiai prieš penkerius metus nusprendžiau nebeatidėlioti. Pradėjau eksperimentuoti, ieškoti savo braižo.

Bandžiau tapyti gamtą akriliniais dažais, bet supratau, kad tai - ne man. Norėjau atrasti tokį stilių, iš kurio mane būtų galima atpažinti. Taip, per daugybę bandymų, ir gimė dabartinė technika.

Kuriate savita technika. Kaip tai vadinti: grafika, tapyba? Papasakokite daugiau apie ją.

Išties, aš visada norėjau atrasti savo unikalų stilių, techniką, kurios niekur kitur nebūčiau mačiusi.

Anksčiau bandžiau ir akvarelę, ir tapybą, bet man visada trūko linijos, skaidrumo.

Todėl ilgainiui sujungiau du dalykus - grafiką ir akvarelę. Savo darbus kuriu ant drobės, nors tai ir nėra įprasta tokiai technikai.

Pirmiausia grafiniais markeriais piešiu kontūrus, o tada tuščius plotus užpildau akvarele, kuri suteikia skaidrumo ir lengvumo. Galiausiai vėl grįžtu prie markerių, štrichuoju, išryškinu detales, taip sukurdama piešinio gylį.

Žaismingai pavadinau šią techniką „grafine akvarele“, nes ji iš tiesų netelpa į tradicinius rėmus.

Jūsų darbai - gana didelio formato. Kodėl renkatės būtent tokius matmenis?

Man patinka, kai piešinys ant sienos yra matomas, kai jis tampa stipriu akcentu.

Didelis formatas, pavyzdžiui, 90 x 90 cm, leidžia atsiskleisti detalėms, įtraukia žiūrovą. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl, bet man tiesiog patinka toks mastelis.

Be to, mano darbai yra gana praktiški ir universalūs. Jų motyvus perkeliame ir ant kitų daiktų, pavyzdžiui, spausdiname ant rankinių. Norėjosi, kad menas būtų arčiau žmogaus, kad jį būtų galima nešioti su savimi ir juo džiaugtis kasdien.

Pagal privačius užsakymus tapau ir tiesiai ant sienų.

Ar jūsų kūriniai gimsta lengvai?

Per penkerius metus sukūriau apie 15 paveikslų. Atrodo nedaug, bet vienam piešiniui skiriu maždaug mėnesį. Negaliu tiesiog pripulti ir nupiešti. Man reikia įkvėpimo, susikaupimo.

Kartais, kai pagauna kūrybinis impulsas, galiu prie paveikslo prasėdėti ir savaitę, pamiršusi viską aplinkui, tačiau yra dar ir šeima, kuriai taip pat reikia mano dėmesio ir laiko.

Vis dėlto didžiausia mano svajonė - ateityje visą savo laiką skirti menui: piešimui, kūrybai, parodoms.

Paroda „Sapnų gėlės“ jau metus keliauja po Lietuvą, bet Klaipėdoje - pirmą kartą. Koks jausmas pristatyti savo kūrybą gimtajame mieste?

Jausmas nuostabus. Labai džiaugiuosi, kad atsirado tokia galimybė, ir esu dėkinga parodos kuratorei Birutei Skaisgirienei. Smalsiausia stebėti, kaip į darbus reaguoja žiūrovai.

Kadangi piešiniai nėra standartiniai, žmonės juose įžvelgia pačių įvairiausių dalykų.

Vieniems mano „Sapnų gėlės“ primena povandeninį pasaulį, kitiems - kosmosą, tretiems - tiesiog svajones. Man svarbiausia, kad mano kūryba lavintų vaizduotę, kad žiūrovas ne tik užmestų akį, bet ir įsigilintų, pamatytų paslėptus sluoksnius, atrastų savo asociacijas.