Savo ilgesio Tėvynei net per kūrybą nesugebėjau išreikšti

Greitai bus 13 metų, kai Julija gyvena Vakarų Anglijoje ir per šį laiką čia spėjo įgauti įvairios patirties, padirbėti įvairiausius darbus. Ir nė vienas jos darbas nė iš tolo nebuvo susijęs su muzika. Pavyzdžiui, Laboratorijos technologės darbas viename gausiai po Angliją paplitusiame optikos filialų. 

Ir kažin ar kas nors po pirmo žvilgsnio į ją galėtų pasakyti, kad J. Ovseičiuk yra choro dirigentė, bei kompozitorė kurianti melodijas, kurių kartais klausosi visa Lietuva. 

Taip, ne kartą tai buvo – kai iš televizijos ekranų Lietuvoje skambėjo Julijos sukurtos dainos. Daugelis klausytojų tikriausiai net neįsivaizdavo, kas tos muzikos autorė ir kur ji yra.

– Julija, galime Jus laikyti kompozitore? 

– Muzikos kompozicijos nestudijavau, todėl kompozitore negaliu savęs vadinti. Aš tiesiog sugebu kurti muziką, o muzikinio išsilavinimo dėka galiu ją užrašyti. Tiesa, studijų metais, savo noru pasirinkau kompozicijos fakultatyvą pas kompozitorius : D. Kairaitytę, A. Remesa, N. Mūdrają, R. Šileiką.

– Ar kūryba užsiimate intensyviai? 

– Negalėčiau pasakyti, kad tuo užsiimu nuolat, kuriu dažniausiai pasaulietinę, religinę chorinę muziką, esu sukūrus ir miniatiūrų fortepijonui. Emigracijoje prie šios veiklos prisėdu mažiau nei būdama Lietuvoje. 

– Na, bet ne kiekvienas sugeba kurti muziką, juo labiau – klasikinę. Kur viso to ištakos? 

– Mokiausi Vilkaviškio vaikų muzikos mokykloje chorinio dainavimo, vėliau įstojau į Kauno Juozo Gruodžio Konservatoriją studijuoti chorinį dirigavimą (dėst. Z. Gerasinos klasė). Dirigavimo studijas tęsiau Klaipėdos Universiteto Menų Fakultete (lekt. D. Pilipavičienės klasė). Paraleliai ėmiau kurti ir muziką. Pasirinkta specialybė ir lėmė, kad dauguma mano kūrinių skirti choriniam atlikimui.

– O kaip apibūdintumėte visą savo repertuarą – viską, kas ir kiek iki šiol sukurta? 

– Daugiausiai tai originalios dainos mišriems, lygių balsų chorams, kelios dainelės vaikams, harmonizuotos ir išplėtotos Lietuvių liaudies dainos, kitų autorių kūrinių aranžuotės chorams. Niekada tiksliai neskaičiavau visų savo kūrinių, tiesa, kartą buvo kilusi mintis, jog reikėtų viską sudėti į vieną rinkinį. 

Negaliu pasakyti, daug tai ar mažai. Tikrai yra žymiai produktyvesnių autorių. 

– Minėjote, kad šiuo metu laiko tam skiriate mažiau. Kodėl?

– Dėl įvairiausių priežasčių, tačiau viena iš pagrindinių – tai, jog būdama čia rečiau lankausi koncertuose.  Nutolus nuo viso to ir mintys rečiau į galvą ateina. Galima drąsiai sakyti, kad mano atveju emigracija tikrai nepridėjo galimybių užsiimti kūrybine veikla, kuri man patinka.

Žinoma, kad Lietuvoje tam turėjau geresnes sąlygas ir galėdavau skirti kur kas daugiau laiko.

Apskritai, svetimas kraštas man– ne pati geriausia vidinė būsena šiai veiklai.

Dažniausiai kuri, kai būni arba labai laimingas ir pakylėtas, arba labai nusiminęs, palaužtas. O emigracijoj jautiesi niekaip. Man asmeniškai, atsivėrė kažkokia tuštuma, kuriai užpildyti prireiks daug laiko.

– Kas čia trukdo? 

– Žinoma, Jungtinėje Karalystėje galima išgirsti daug garsių atlikėjų iš viso pasaulio, anglų chorus – irgi, nors jie labai skiriasi nuo lietuviškųjų, be to, šiandien idėjų nesunku rasti internete.

Tačiau norint kurti, reikia tuo gyventi, o ne prisėdus epizodiškai, radus laisvo laiko nuo darbo ir buities. Gal būt dėl to produktyviausi mano kūrybos metai buvo tuomet, kai studijavau Lietuvoje.

– Tai, kad įsigijote instrumentą emigracijoje atskleidžia rimtus Jūsų ketinimus?

– Man namai be pianino – ne namai. Tik atvykus į Angliją, vienas mano geras bičiulis nupirko man elektrinį pianiną, už tai jam būsiu amžinai dėkinga. Vėliau, 2009 metais įkūriau Lietuvių bendruomenės chorą “Via Baltica”, teko pirkti tikrą pianiną repeticijoms, koncertams. Deja, choras neilgai gyvavo, norinčių dainuoti nedaug atsirado, nes dainavimas chore ne tik pramoga, bet ir darbas, pareiga, bei didelė atsakomybė. 

– O su kuo Jūsų veikla buvo labiausiai susieta Lietuvoje?

– Labai geras klausimas. Apie tai norėčiau plačiau papasakoti, nes tai atsako į kitą svarbų klausimą, kurio neuždavėte – kodėl aš pradėjau kurti? 

Nuo pat pirmų mano kūrybinių bandymų užmezgėm ilgą ir gražią draugystę su seniausiu Lietuvoje Aleksandro Stulginskio universiteto (tuo metu LŽŪU) choru “Daina” ir choro vadove Ramune Navickiene. Šiuo jaunatvišku, profesionaliu  kolektyvu, jo veikla energija visada žavėjausi.  Reikėjo rasti būdą kaip susidraugauti. Tad, su pieštuku ir trintuku rankose, pasėdėjau kelis vakarus ilgiau prie pianino ir parašiau savo pirmąją dainą mišriam chorui “Rylio, rylio, ta, ta, to”. Rankraštį perdaviau vadovei ir ji mielai sutiko atlikti šią daina su savo choru. Nuo tada oficialiai tapau  “Dainos“ choro kompozitore. Praėjo 20 metų, keitėsi choristai, bet visada šio kolektyvo repertuare randu savo kūrinių. 

Galimybė gyvai išgirsti naujai parašytą dainą yra didžiulė dovana. Už tai esu labai dėkinga šiam kolektyvui ir jo vadovei.

Pati taip pat dainavau įvairiuose kolektyvuose – Vilkaviškio Katedros mišriame chore „Uosija“, Juozo Gruodžio konservatorijos merginų chore,  Kauno karininkų ramovės moterų chore „Indraja“, Klaipėdos Universiteto Menų Fakulteto merginų chore, Klaipėdos Kultūros Centro Žvejų Rūmai mišriam chore „Cantare“.

Du metus teko dainuoti ir čia Anglijoje, moterų chore “Crystal Chords”.

– Kalbate būtuoju laiku…

– Tiesiog pasikeitė mano gyvenimo sąlygos, kurios buvo sunkiai suderinamos su choro veikla. Negalėjau vykti į konkursus, dalyvauti koncertuose, kurie dažniausiai vykdavo savaitgaliais, kai man reikėdavo dirbti.

Repeticijos – svarbu, tačiau jos tampa beprasmėmis kai negali koncertuoti ar savęs išbandyti konkurse. Lyg sportininkas, kuris tik treniruojasi, bet varžybose dalyvauti negali. Dėl to nusprendžiau palikti chorą.

– Ar šioje veikloje dėl ilgos pertraukos galima prarasti įgūdžius?

– Žinoma, tai ne tas pats, kaip išmokti važiuoti dviračiu – kartą ir visam gyvenimui. Reikia nuolat praktikuotis, tobulintis. Ilga pertrauka sugebėjimo neatima, tačiau įgūdžiai silpnėja. 

– Jums tai – didelis praradimas? 

– Praradimas vienur gali reikšti atradimus kitur, toks jau gyvenimas. Kita vertus, dar būdama Lietuvoje nenorėjau visiškai susieti muzikos su darbu, neįsivaizdavau savęs muzikos mokytojos vietoje. Ko gero pasielgiau teisingai, priešingu atveju galėjau prarasti meilę muzikai. 

Matyt esu savanaudė, muziką pasilikau tik sau. Groju tik tada, kai noriu nusiraminti. Dainuoju, kai noriu užsimiršti. Kuriu, kad kažkas liktų  kitiems, kurie norės nusiraminti ir užsimiršti.

– Kada užbaigėte paskutinį savo kūrinį?

– Paskutinio kūrinio tikiuosi dar nesu parašius. Gal prieš metus užbaigiau viena kūrinį, kurį buvau labai seniai pradėjus, bet niekaip negalėjau užbaigti. Užbaigti pavyko, bet labai jaučiasi muzikinis kontrastas pradžios ir pabaigos, lyg būtų parašę du skirtingi žmonės.  Yra dar daugiau tokių – pradėtų, bet neužbaigtų – kūrinių. Jie arba sulauks savo laiko, arba keliaus į šiukšlių dėžę.

– Tai normalus kūrybinis procesas?

– Kažin. Man jis – labai įvairus.

Būna, kad ilgas kūrinys galvoje kartais gimsta per kelias minutes, o tinkamai jį užrašyti partitūroje prireikia savaičių. Tai – sudėtingiausia dalis man. Ne visada pavyksta, todėl darbas atsiduria neužbaigtųjų aplanke. Kiekvieną idėją stengiuosi užsirašyti bent į juodraštį, laukiu, kol atsiras laiko. Būna – atsiranda laiko, bet visiškai nėra įkvėpimo.

Kartais, kai nėra laiko užrašyti kažkokio sudėtingesnio epizodo, aš ji išmokstu groti mintinai ir tada nebijau, kad pamiršiu, galiu užrašyti kad ir po mėnesio.

– O nuo ko viskas prasideda?

– Klausantis muzikos užtenka vieno patikusio akordo, o tada visi kiti garsai savaime randa logišką seką. 

Arba skaitant eilėraštį kyla noras sukurti jam melodiją. Būdavo prašymų sukurti dainą, bet užsakymų aš nemėgau, jie per daug įspraudžia į rėmus.

Idealiausias variantas – kai savo parašytai  muzikai pavyksta sukurti ir žodžius. Tokios dainos – tikri grynuoliai. 

– Gal Jums išvykus Lietuva prarado didžiulį talentą? 

– Taip nemanau. Žinau, kad Lietuvoje mano kūriniai skambėjo televizijos projektuose, radijuje -  apie tai man pranešė LATGA. Yra įrašyta ir išleista mano dainų CD formatu. Gal kada pavyks jas surinkti į vieną rinkinį, visokių planų turiu ir jie susiję tik su Lietuva.

– Ar Jūsų kūrinių naudojimas viešai ir gana plačiai rodo, kad jie yra aukšto lygio? 

– Tai rodo, kad jie nesudėtingi atlikti, lengvai prieinami, galbūt jų tematika yra artima atlikėjams. Nepasakyčiau, kad aukštas lygis, labiau minimalistinis, lengvas, paprastas.

– Beje, o kokia tematika vyrauja Jūsų kūryboje?

– Pagrinde - egzistencija.

Gamtos mano kūriniuose daug, kaip ir jausmų.

Kartą, su bičiule susiginčijom apie metų laiką rudenį. Vienai patinka jis, kitai ne. Taip gimė daina “Apgaulingas ruduo” kaip argumentas, kodėl man nepatinka ruduo.

Viena iš populiariausių  mano dainų “Kaštonų žydėjimas“. Šią daina dedikavau savo tėčiui, kurio netekau kai žydėjo kaštonai. 

– Ko reikia, kad kūryba vėl taptų prioritetu? 

– Aš žinau, nuo ko pradėti – pirmiausiai reikia grįžti namo, kur esi tarp savų, gali jaustis saugus mylimas ir laimingas . Ir aš grįšiu.  Svetimam krašte aš nesugebėjau net savo ilgesio Tėvynei išreikšti per kūrybą. Mano širdis visada buvo Lietuvoj, dabar jau ir mintys ten. O kaip toliau seksis kurti – parodys laikas.